- 2009 03 28, 12:33
#115556
Apie tą, kuriam rūpėjo tik dangus
Nuo mažens jis buvo kitoks. Kai gydytojai diagnozavo sunkią psichinę ligą, mama susiėmė už galvos, o tėvas pradėjo gerti. Užkibo. Po trijų metų kankinimosi su nuolat girtu vyru, kurį prieš keletą metų, rodos, taip mylėjo, ji – kadaise buvusi graži, raudonskruostė moteriškė, dabar panašesnė į vaikščiojantį negyvėlį, be menkiausios švieselės akyse – parašė pareiškimą skyryboms ir išsikraustė į kitą miestelį. Kadangi mažojo Olego nė akimirkai nebuvo galima palikti vieno, gyveno jie iš invalido pašalpos, kuri buvo nedidelė, ir mėnesio pradžioje, jos dar negavus, neretai moteris maitindavo tik vaiką, pati tik vos užkąsdama per pietus. O juk dar reikėjo mokėti nuompinigius.
Kai Olegui buvo šešeri, motina pasiligojusi mirė. Nuo nuovargio, nuolatinio badavimo? O gal tiesiog Dievas nebegalėjo žiūrėti į nuolatines jos kančias? Tėvas, nelabai galėdamas pasirūpinti pats savimi, net nesusimąstė apie sūnaus globą. Seneliams Olegas taip pat nelabai rūpėjo, tad jam teko gyventi specializuotuose vaikų namuose.
Auklėtojos turėjo savų problemų, tad su tokiu beviltišku ligoniu, bereikšmiu šiam pasauliui, leisdavo labai mažai laiko. Naktimis vaikas išslinkdavo į lauką ir žiūrėdamas į žvaigždes sau po nosim nežinia ką murmėdavo. Taip bėgo jo – šviesiaplaukio pilkaakio berniuko – dienos.
Laikas ėjo, o Olegas niekam nerūpėjo – į tokius vaikų namus retai kas užsuka, o nesimpatišką berniuką, net jei jis būtų sveikas, kaži ar kas pasiimtų. Jo mažoje galvelėje sukosi tik viena mintis – žvaigždės. Tie mažyčiai balsvi taškeliai tamsiame fone labai jį traukė. Traukė pernelyg smarkiai.
Ir vieną giedrą naktį, per kurią žvaigždės atrodė ranka pasiekiamos, nežinia kaip išlaužęs spyną, užsilipęs ant penkiaaukštės prieglaudos stogo, jis išskrido į žvaigždes. Ir nors mažas devynmečio kūnelis nusileido ant žemės, jo siela – jo, kuris niekam nerūpėjo – išsilaisvino ir pleveno ten, kur visą gyvenimą berniukas ir norėjo – juodam nakties danguje.
Nuo mažens jis buvo kitoks. Kai gydytojai diagnozavo sunkią psichinę ligą, mama susiėmė už galvos, o tėvas pradėjo gerti. Užkibo. Po trijų metų kankinimosi su nuolat girtu vyru, kurį prieš keletą metų, rodos, taip mylėjo, ji – kadaise buvusi graži, raudonskruostė moteriškė, dabar panašesnė į vaikščiojantį negyvėlį, be menkiausios švieselės akyse – parašė pareiškimą skyryboms ir išsikraustė į kitą miestelį. Kadangi mažojo Olego nė akimirkai nebuvo galima palikti vieno, gyveno jie iš invalido pašalpos, kuri buvo nedidelė, ir mėnesio pradžioje, jos dar negavus, neretai moteris maitindavo tik vaiką, pati tik vos užkąsdama per pietus. O juk dar reikėjo mokėti nuompinigius.
Kai Olegui buvo šešeri, motina pasiligojusi mirė. Nuo nuovargio, nuolatinio badavimo? O gal tiesiog Dievas nebegalėjo žiūrėti į nuolatines jos kančias? Tėvas, nelabai galėdamas pasirūpinti pats savimi, net nesusimąstė apie sūnaus globą. Seneliams Olegas taip pat nelabai rūpėjo, tad jam teko gyventi specializuotuose vaikų namuose.
Auklėtojos turėjo savų problemų, tad su tokiu beviltišku ligoniu, bereikšmiu šiam pasauliui, leisdavo labai mažai laiko. Naktimis vaikas išslinkdavo į lauką ir žiūrėdamas į žvaigždes sau po nosim nežinia ką murmėdavo. Taip bėgo jo – šviesiaplaukio pilkaakio berniuko – dienos.
Laikas ėjo, o Olegas niekam nerūpėjo – į tokius vaikų namus retai kas užsuka, o nesimpatišką berniuką, net jei jis būtų sveikas, kaži ar kas pasiimtų. Jo mažoje galvelėje sukosi tik viena mintis – žvaigždės. Tie mažyčiai balsvi taškeliai tamsiame fone labai jį traukė. Traukė pernelyg smarkiai.
Ir vieną giedrą naktį, per kurią žvaigždės atrodė ranka pasiekiamos, nežinia kaip išlaužęs spyną, užsilipęs ant penkiaaukštės prieglaudos stogo, jis išskrido į žvaigždes. Ir nors mažas devynmečio kūnelis nusileido ant žemės, jo siela – jo, kuris niekam nerūpėjo – išsilaisvino ir pleveno ten, kur visą gyvenimą berniukas ir norėjo – juodam nakties danguje.
patiko
