Kovos su depresija klubas

- 2009 06 18, 10:46 #132535 Saulė


Taip noris vėl lakstyt be rūpesčių,
Įsliuogt į medį – būti vovere.
Statyt mašinai smėlio namą,
Šalia baseiną celofano.

Taip noris noris noris...
Pajusti meilę pirmą
Pasijuokt iš draugo praskeltos kaktos.

Deja...
Negalima – Atsakomybė laukia.

žinoma gali pabučiuoti dainuojančius mano smilkinius tik nekalbėk apie sielą aš jau keturiskart numirus

- 2009 09 06, 09:04 #146338

- 2009 09 06, 12:17 #146363

žinoma gali pabučiuoti dainuojančius mano smilkinius tik nekalbėk apie sielą aš jau keturiskart numirus

- 2009 09 07, 18:02 #146597

:lol:

les smoke ma cigar ;7)

- 2009 09 11, 19:46 #147334 nech, i'm tryi'n to quit

žinoma gali pabučiuoti dainuojančius mano smilkinius tik nekalbėk apie sielą aš jau keturiskart numirus

- 2009 12 22, 19:52 #169889 Anekdotas


Štai, šiandien jau visas mėnuo. Mėnuo laiko, kai šuo buvo išvarytas šeimininkų į gatvę, už netyčia sudaužytą antikvariatinę vazą. Ką galiu pasakyt – šeimininkė buvo tikra aristokratiška ragana.
Dar pirmą savaitę šuo pasitelkęs turimą žavesį prasimanydavo maisto. Iškišęs liežuvį ir mikliai vizgindamas uodegą, be jokio vargo apsukdavo vaikams ir pagyvenusioms moteriškėms galvas. Taip nestipo iš bado. Dar gelbėdavo šiltas ir sausas oras, bet atėjo metas, kai dėdulė lapkritis pasirodė visu gražumu: lietus pliaupė nesustodamas ir neleido žemei visiškai išdžiūti. Dėl lietaus, purvo ir šiukšlių, šuns kailis prarado ankstesnį blizgesį. Jis atrodė taip apgailėtinai, tarsi nešiotų mirtiną užkratą. Patys suprantat - su tokia išvaizda ne kažin kiek maisto tegausi. Taigi jis vis dažniau jautė badą ir šaltį. Suprato, kad lėtai dvesia.
Ir štai, guli jis prie mėsos parduotuvės ir jaučia pro duris sklindant tą dievišką šviežios mėsos kvapą. Šuo visiškai suvargęs, tad išpampę parduotuvės lankytojai net nepastebi jo. Jie atėjo tik paplonint, savo storų piniginių, pripildytų grandiozine tuštybe.
Išsiskirdama iš kitų praeivių drąsa, mergaitė, maždaug trylikos metų, priėjo prie pasliko šuns. Ištiesė ranką ir jį švelniai paglostė. Gęstančiai šuns gyvybei tai buvo tarsi paskutinė viltis, kuri pranašavo išsigelbėjimą. Tačiau mergaitės gerumo akcija baigėsi ties paprasta logika – jei ji parsives jį namo, tai tėvai vis vien lieps jį išvaryti (namuos ir taip laksto mažasis mamos numylėtinis). Pajutęs mergaitės ranką, šuo sutelkė paskutines jėgas ir atmerkė akis. Dar kartą apgailėtinai pavizgino uodegą. Tačiau akys jau neblizgėjo.
Paskutinė viltis nuėjo gatve. Žmonės ėjo pro šalį net neatsigręždami į jį. Lietus taip smarkiai čaižė išsišovusius šonkaulius. Ir taip gulėdamas ant šalto šaligatvio grindinio, plakamas lietaus, padarėlis įkvėpė paskutinį kart. Daugiau kvėpuot jis nebeturėjo jėgų... Be šeimininkų, kurie juo rūpintųsi, be šiltų namų ir šilto ėdesio. Jis padvėsė vienas... O žmonės tiesiog ėjo pro šalį.
Ar gyvybė tikrai nieko verta?

žinoma gali pabučiuoti dainuojančius mano smilkinius tik nekalbėk apie sielą aš jau keturiskart numirus

- 2010 01 30, 22:57 #177599

Anekdotas


Štai, šiandien jau visas mėnuo. Mėnuo laiko, kai šuo buvo išvarytas šeimininkų į gatvę, už netyčia sudaužytą antikvariatinę vazą. Ką galiu pasakyt – šeimininkė buvo tikra aristokratiška ragana.
Dar pirmą savaitę šuo pasitelkęs turimą žavesį prasimanydavo maisto. Iškišęs liežuvį ir mikliai vizgindamas uodegą, be jokio vargo apsukdavo vaikams ir pagyvenusioms moteriškėms galvas. Taip nestipo iš bado. Dar gelbėdavo šiltas ir sausas oras, bet atėjo metas, kai dėdulė lapkritis pasirodė visu gražumu: lietus pliaupė nesustodamas ir neleido žemei visiškai išdžiūti. Dėl lietaus, purvo ir šiukšlių, šuns kailis prarado ankstesnį blizgesį. Jis atrodė taip apgailėtinai, tarsi nešiotų mirtiną užkratą. Patys suprantat - su tokia išvaizda ne kažin kiek maisto tegausi. Taigi jis vis dažniau jautė badą ir šaltį. Suprato, kad lėtai dvesia.
Ir štai, guli jis prie mėsos parduotuvės ir jaučia pro duris sklindant tą dievišką šviežios mėsos kvapą. Šuo visiškai suvargęs, tad išpampę parduotuvės lankytojai net nepastebi jo. Jie atėjo tik paplonint, savo storų piniginių, pripildytų grandiozine tuštybe.
Išsiskirdama iš kitų praeivių drąsa, mergaitė, maždaug trylikos metų, priėjo prie pasliko šuns. Ištiesė ranką ir jį švelniai paglostė. Gęstančiai šuns gyvybei tai buvo tarsi paskutinė viltis, kuri pranašavo išsigelbėjimą. Tačiau mergaitės gerumo akcija baigėsi ties paprasta logika – jei ji parsives jį namo, tai tėvai vis vien lieps jį išvaryti (namuos ir taip laksto mažasis mamos numylėtinis). Pajutęs mergaitės ranką, šuo sutelkė paskutines jėgas ir atmerkė akis. Dar kartą apgailėtinai pavizgino uodegą. Tačiau akys jau neblizgėjo.
Paskutinė viltis nuėjo gatve. Žmonės ėjo pro šalį net neatsigręždami į jį. Lietus taip smarkiai čaižė išsišovusius šonkaulius. Ir taip gulėdamas ant šalto šaligatvio grindinio, plakamas lietaus, padarėlis įkvėpė paskutinį kart. Daugiau kvėpuot jis nebeturėjo jėgų... Be šeimininkų, kurie juo rūpintųsi, be šiltų namų ir šilto ėdesio. Jis padvėsė vienas... O žmonės tiesiog ėjo pro šalį.
Ar gyvybė tikrai nieko verta?

pati sukūrei?labai graudu,graži miniatiūra,sakanti tiesą...net šunį įsivaizdavau ir norėjau pašert

Mano sapnų nieks neperskaitys-
Jie per daug giliai,
Už suplyšusių tapetų.

- 2010 02 01, 11:26 #178018 aha, pati. Dėkui

žinoma gali pabučiuoti dainuojančius mano smilkinius tik nekalbėk apie sielą aš jau keturiskart numirus

- 2010 04 25, 00:18 #188386 Dar vis

Tiek daug, gal net per daug
Raidžių laike pritrūko.
Tenoru kalbėjo kėdės
Kai planetos leidos nuo stogų.

Migdolų pamesti šešėliai
Sugrįš ant stalo kaip kasnakt.
Ir dusiu vėl nuo bejėgystės
Metalo surakinta tamsoje.

Nudažysiu žalią lempą-
Gėlėm išpiešiu
Ir tyliai pasakysiu:
Dar daug ko mes nemokam.

žinoma gali pabučiuoti dainuojančius mano smilkinius tik nekalbėk apie sielą aš jau keturiskart numirus

- 2010 04 25, 08:49 #188393 Tu


Matyti savo klaidas -
Šedevras, stebuklas viename.
Baltoj drobėj ištapyta mano siela,
Iš vakar į rytojų.

Centre drugelių tvirtovės -
Kinų siena nuolat sergi
Prarastą dorovę ir bergždžią egoizmą.

Pabusk ir nutapyk man,
Šedevrą savo praeities
Tebūsiu mecenatas tau.
Sklendžiu ir kylu tavo laiku.

žinoma gali pabučiuoti dainuojančius mano smilkinius tik nekalbėk apie sielą aš jau keturiskart numirus

- 2010 04 30, 10:35 #188874 Dulkės


Povo poza, tu tik mažas vabalėlis.
Nors ant sprando šimtas norų prarastų.
Svajonės jau seniai pragertos,
Nors matei toliau už bet kurį.

Žinau, matau ir suprantu.
Chameleonas žalias tu.
Pakilki sakalu virš vandenų
Ir pasivyki saulę.

Dorėmifasi -
Mažai gyvenimas teduoda.
Tikiu, meldžiu ir vėl viliuosi,
Nelauksiu vėl aš pamirštų dienų.

žinoma gali pabučiuoti dainuojančius mano smilkinius tik nekalbėk apie sielą aš jau keturiskart numirus

- 2010 04 30, 17:44 #188889 Daugiau


Taip, žinoma -
peršti kai drambliai plasnoja.
Tereikia žaisti ir sukčiaut.
Su taisyklėm ar be jų
Nemoku vaikščioti per smėlį.

Basa ar keturiom pareisiu
Ąžuolai tebūna man namai,
Čia priglausiu savo pamestą orumą.
Rankas iškelsiu į Svajonę.

Stop! Dabar bus kitaip.
Keičiu scenarijų ir veiksmo eigą,
Nuoširdumas žeidžia -
Taip buvo visados.

Iškelsiu galvą ir išplauksiu į Atlantą.
Su tavim ar be tavęs - tau spręst
Nelauksiu ryto - būsiu šiandien.
Su tavim ar be tavęs...

žinoma gali pabučiuoti dainuojančius mano smilkinius tik nekalbėk apie sielą aš jau keturiskart numirus

- 2010 04 30, 17:52 #188891 Laabai neprastai atitinka mane toks stilius

Sustabdykit pasaulį, aš noriu išlipti

- 2010 04 30, 21:30 #188924

Anekdotas

Paskutinė viltis nuėjo gatve. Žmonės ėjo pro šalį net neatsigręždami į jį. Lietus taip smarkiai čaižė išsišovusius šonkaulius. Ir taip gulėdamas ant šalto šaligatvio grindinio, plakamas lietaus, padarėlis įkvėpė paskutinį kart. Daugiau kvėpuot jis nebeturėjo jėgų... Be šeimininkų, kurie juo rūpintųsi, be šiltų namų ir šilto ėdesio. Jis padvėsė vienas... O žmonės tiesiog ėjo pro šalį.
Ar gyvybė tikrai nieko verta?

Graži tavo kūryba, bet po šito kūrinio daugiau nieko nebenorėjau skaityt... Labai graudu.. IR pakeisk pavadinimą, nes buvau nusiteikusi anekdotui..

Dirbk taip lyg tau nereikėtų pinigų.
Mylėk taip, lyg niekas tavęs nebūtų įskaudinęs.
Šok taip, lyg niekas tavęs nestebėtų.
Dainuok taip, lyg niekas tavęs neklausytų.
Gyvenk taip, lyg tai būtų rojus žemėje.

- 2010 05 01, 13:30 #188976 pavadinime visa ironija

žinoma gali pabučiuoti dainuojančius mano smilkinius tik nekalbėk apie sielą aš jau keturiskart numirus