- 2011 01 25, 06:02
#216435
Kadangi nieks dar (oficialiai) neperdarė/nepermiksavo nei vieno mano eilėraščio ar dainos, pateikiu oficialią savo permiksuotą versiją priešpaskutinio čia esančio eilinuko:
Niekada neperkandęs mergaitės (Spėliotojas)
Nemaža jau metų sulaukiau,
bet dar neperkandęs mergaitės:
(Mane analizavo nuo vaikystės gilios.
Sūpavo, žadėjo padėt ir spėliojo.
Pajusti kabinimą svaigų
pirmoji išmokė mama
baltas vonios muilo putas
nuo klubų man nurinkdama.
Paskui kiemo draugė pabandė,
bet gavo dėl to du rublius:
Kai greit prisiartino klubais,
o aš jai suplėšiau rūbus.
Va šitaip abu susidūrėm -
abu taip skubėjom spėlioti.
Skubėjome būti suaugę,
jų "reikalus" žaisti, mėgdžioti.
Kai mokiausi, įsidėmėjau
sau šviesią dausų žydraakę:
tada fotorobotą liejau
guašu, kai ji atsisakė...
Kai ji atsisakė palošti,
nueiti į turgų kartu,
slaptai susigūžęs stebėjau
į turgų žygiuojant vaikus.
Taip stengiausi aš užfiksuoti,
su kuo ji į turgų ateis!
Norėjau iš tolo patiesti
Gruziną. Gniužte. Kad kartu neburkuotų.
Atėjo jau laikas, išmoko
visi vyresni mokiniai:
vaizduokliais, matuokliais šeštokai
jau buvo. Tai kur devintokai...
Mes baigėme klasę devintą,
į pliažą važiavom dažnai.
Mačiau: žydraakę vėsino
visi ją užstoję bernai.
Dažniausiai aš keisdavau spalvą
dėl nuotaikos, saulės kaitros:
raudonas, nudėbdavau galvą,
jiems deginantis už nugaros.
Spėliojau, išgirdęs jos balsą:
ji kaip visuomet su kažkuo.
Sušlamšdavau "Tiko" ir "Mars'ą"
Ir...
dulkinas bėgau namo.
Oi, verkdavo tėvas, "auklyba",
kodėl iš stovyklos dingstu,
kodėl pasirodau vėlyvas
nakčia, - ant stovyklos "auklybos" nirštu?
Gerai, kad palikęs stovyklą
daugiau jos nėkart nemačiau...
Tik kartą statybų valgykloj
kai ką aš vis tiek pamačiau.
Barankas, džiuvėsėlį, pienelį..
atėjęs norėjau pakrimsti
ir skrandį, į Bežmogių salą ->>>Desert IsLand
išplaukusį, susigrąžinti.
Tenai sutikau tetą Jonią
iš to komunalinio galo -
Kur mes su vaikais pro balkoną
vis vogėm druskas iš Uralo.
Suspindo spėliojančios akys,
o manos atsakė iš karto.
Prašnekom, ji vardą pasakė
ir aš... pasakiau savo vardą.
Pakako mums tų dviejų žodžių,
pasukt mum į kasą kartu:
užburtas kamčiatkiško grožio,
ieškojau jų, ... neištartų.
Taip pėsti ir sotūs mes ėjom nebyliai.
Mąsčiau apie varlę, žuvis,
Užmiršęs save, kad ji čia ir kad tyliu,
jog reikia pareikšt, pasakyti..
Tik klubus ir iškirptę gilią
spėliojau jog turi jinai.
Nepamačiau... Nusivyliau.
Užgeso žibintas nūnai.
Mes žvalgėm svirplius ir mes ėjom,
apsvarstėm ką veiksim pliaže.
Mes sukom ratu, vaikštinėjom,
nors jos nebelaukiau pliažia.
Grįžimas.. Jos vyras mums moja,
kad jau atsisveikinti reikia.
"Paspaudžiau", pagreitinau kojas,
kad vyras prikaišioti baigtų.
Nelengvai, ne iškart aš atspėjau:
kaimynką bus lengva surast (!);
jog ji vakarėliui atėjus,
eis tūsytis ten kur ir aš...
Radau aš neblogą ragatkę.
Nebrangią, be firmos ženklų.
Kažkaip jai reikėjo "įkepti"
Kai ėjo tvarkyt reikalų
kliūdyt subiniuką suspėti
pro krūmo šakas atsmauktas,
ant klubų jai ranką uždėti,
paglostyt krūtis paslėptas.
Kaimynė mąstyti išmoko.
Seniau, kai dar jos nekliudžiau.
Vaikėzus -gudri ji- pranoko,
panoro tų, pilančių... O ne manęs.
O aš - vėl ragatkę pardavęs -
Rublius iškeičiau į dėliones.
Kažkas su Jone pasitaręs
grąžino ją vėl prie manęs:
Pagailo manęs lyg kopūsto,
ten stovinčio tik "dėl akių".
Kauliukus išmest ar išpūsti,
Daugiau, kas pajėgs, burbulų.
Spėliojau: pasaulis pro šalį
tik skriejo - garsus ir šviesus -
Kiekvienas mylavo panelę.
Panorau pavyti visus...
Iš gėdos, gašlumo ir baimės
ėjau į lankas be kalbų,
spėliodamas kurdavau "laimę";
tikrai nestokojau darbų:
ir spaudžiau, ir minkiau, ir tryniau,
ir rankom sau lūpas liečiau,
o pilvas, liemuo ir sėdynė -
už juos nieks nebuvo karščiau.
Kasdien vis gulom. Bet nelipo
į lovą jokia fėja iš viso.
Kaip buvo pradžioj, taip ir liko:
svajoti, kad myliu, įgrįso.
Tikiu, jog yra daug žmonių,
kurie niekuomet neskaičiavo
Kiek kartų, kiek turėję panų,
Jie "meilę - kine" kurtų savo.
Norėtus, kad filme filmuotų -
nuo pat pirmutinės minutės -
kad bučkio ir e i n a m "Pas tetą",
o ne rašinėjam žinučių...