- 2008 05 02, 10:02
#40885
Diena Nr. 317
Šlapimo pūslė pažadino apie 6.00, tačiau į darbą jau buvau pavėlavęs. Neskubėdamas išgėriau kavos, užtraukiau cigaretę ir pabandžiau užvesti automobilio variklį. Taip, paprastai pusryčiauju savo keturračiame namuke, atstojančiame ir miegamąjį, ir virtuvę, ir net vonios kambarį. Žvilgtelėjau į galinio vaizdo veidrodėlį: barzda skusta vakar, paraudusios akys – ko gero viršininkas patikės, kad pramiegojau.
Ir dar kaip patikės – pabandžiau užvesti variklį darkart ir akimirksniu prisiminiau, jog jau vakar stūmiau savo „cackę“ į kiemą. Praloštas kortomis automobilio kuro bako turinys tą vakarą atrodė menkniekis. Juk šiandien – algos mokėjimo diena. Garsiai nusikeikiau, tačiau vis tiek niekas neišgirdo. O gaila – taip smagu girdėti tos storos pensininkės iš pirmo aukšto, po kurios buto langais aš nakvoju savo jaukiame namuke, burbėjimą iš nepasitenkinimo. Smagu erzinti žmones. Smagu stebėti jų pasipiktinimą ar gal net šleikštulį savo atžvilgiu.
Mes šokom, o jie – mūsų vyrai – sėdėjo kampe (o galiausiai – miegojo). Porelė prie gretimo staliuko tyliai kikeno iš mūsų (būrėmės prie baro, nes rasti laisvą staliuką ar bent vieną vietą prisėsti naktiniame klube yra praktiškai neįmanoma, jei nesiruoši už tą pasisėdėjimą suploti šimtą litų už vieną asmenį). Norėjosi prieiti prie jo ir stipriai trenkti. Trenkti. Trenkti. Dar, dar ir dar kartą. Griebti už atlapų ir purtyti, purtyti rėkiant: kodėl tu toks?! Isteriškai daužyti kumščiais jo krūtinę ir rėkti, rėkti, rėkti. Kodėl tu toks?..
Jis pasipurtė. Sėdinti ant suoliuko moteriškė tęsė pokalbį – monologą su mobiliuoju telefonu. Parkas buvo kaip niekad ištuštėjęs, ore tvyranti drėgmė, rodos, persisunkdavo iki pat smegenų. Brr! Vėlyvasis ruduo varo į neviltį. Varo į neviltį – aidu pakartojo tamsiaplaukė ant suoliuko mobiliajam telefonui ir puolė žliumbti. Kodėl tu toks? – pakartojo, o jis vėl pasipurtė. Velnias. Velnias! Todėl, kad aš nemoku būti kitoks, todėl, kad tu ne tokia, todėl, kad mes... – būtų pratęsęs, tačiau staiga pajuto įsmeigtą į veidą (tiksliau – į jo žalias akis) merginos žvilgsnį. Jos akys šaukte šaukė: dar vienas idiotų atstovas! Gal būtų tai ištarusi ir garsiai, jei ne jo skubus „atsiprašau“, mestas lyg kaulas alkanam šuniukui, kad necyptų, kad nustotų pagaliau trintis prie kojų, vizginti uodegą... Ša! – liepė tylėti mintims, ką tik pavirtusioms žodžiais. Tačiau nei patinusios nuo ašarų akys, nei nubėgęs skruostais tušas negalėjo paslėpti jos grakščių, švelnių veido bruožų – tikriausiai nelaimingo, tačiau bandančio sudėti dailias rausvas lūpas į šypseną.
Nuleidęs žvilgsnį jis praėjo pro vienintelį užimtą suoliuką tuščiame parke. Toldamas jautė jos žvilgsnį, įsmeigtą į nugarą.
Idiotas.
Atrakinėdamas buto duris vis dar jautė nugaroje to žvilgsnio durklą, apnuodijusį jo mintis, priminusį apie jo...
– Tau gal ne visi namie?
Tikriausiai taip. Taip, būtent taip. Taip, taip, taip. Ak, tas kalbantis mano protas, kokie realiai skambantys žodžiai, tokie... tokie...
– Tu apsvaigęs?
– Taip, po velnių! Apsvaigęs!.. Oo, – pakėlęs žvilgsnį jis sustingo, prisiplojo prie ką tik atrakintų durų ir... – labas, – išlemeno išbalusiomis lūpomis.
– Taip, laba naktis! Ar žinai, kiek valandų?
– Taip, tai yra – ne. Atėjau pasiskolinti žadintuvo, – tai pirmoji atėjusi į kvailą protą mintis. Kaži, ar protingesnė?
– Tu tikrai apsvaigęs. Ateini 23-ią valandą pas buvusią žmoną pasiskolinti žadintuvo??
– Matai, šiandien pramiegojau į darbą, tad...
– Tu nesveikas. Nesveikas buvai, nesveikas ir... Imk, – griebė nediduką, pilką žadintuvą nuo spintelės, – imk ir...
Jėzau, vis dar atkakliai kabantis ant mano kaklo, aš ne kvailas, aš – pamišėlis, nušokęs nuo proto. Nublokšta skersvėjų iš kairės ausies pro dešinę pilkoji masė vis dar kažką plepa...
„Antikvarinis“ žadintuvas buvo veiksmingas. Iš pradžių pagalvojau, jog tai gaisrininkų sirena, kad gal ta storulė iš pirmo aukšto prisvilino kokį blyną, kurių kvapu ji kasryt erzina mano gurgiantį skrandį, ir išsiplieskė gaisras, kuris iš pradžių naikino visas to erzinančio kvapo molekules, o paskui – ir visą šaldytuvą su jo turiniu...
Brr! Už lango pliūpsėjo lietus, purvas lipo prie batų ir, rodos, lipo kelnių klešnėmis aukščiau, aukščiau, surydamas kojas, pilvą, krūtinę ir įžūliai lipo į burną – dar, dar ir dar! Suvalgyk dar! Sakai, alkanas esi – imk, dar, dar, dar! Springdamas jis bandė kramtyti ir ryti, ryti ir kramtyti, vėl, vėl ir vėl. Tačiau žandikauliai pasirodė itin silpni, o skrandžio tūris nepakankamas, ir purvas jau brovėsi į nosį, plaučius. Aaaa!
Žadintuvas suskambėjo antrąsyk, ir jis pašoko išpiltas šalto prakaito.
Antroji 46-os savaitės diena niekuo nesiskyrė nuo pirmos, o minėtoji – nuo dienos Nr. 316. Vėl pėsčias žingsniavo į darbą. Šaltas vanduo – 112, karštas – 185, elektra – 9310. Atimame, padauginame, įrašome, kur reikia, sumokame. Net dabartiniame jaukiame „bute“ tie skaičiai valdo! Kuras. Alga. Alga. Kuras. Tuščias bakas. Spaudimas 100/60. Kavos aparatas. Juoda kava – 1,20 Lt. Grąža – 80 ct. Protingos mašinos, mylimos mašinos. Kavos aparatai, kompiuteriai, televizoriai, o kur dar valdymo pulteliai! O automobiliai? Taaip. Orgazmas neišeinant iš proto.
Jos devynių skaičių mobilaus telefono numeris. Jam – 29 metai, 8 mėnesiai, 1 savaitė, 3 dienos, 2 valandos ir 56 minutės. Jai yra mažiau, bet tai nieko nekeičia. Jis gyvena 54-ojoje gatvėje, prie 12-os aukštų daugiabučio Nr. 259, po pirmojo aukšto ketvirto iš kairės lango, savo automobilyje, kurio numeris 526. Jis surenka jos numerį – vienas mygtuko paspaudimas, antras, trečias... Beprasmis burbenimas į stalą – jis neturi mobilaus. Jis neturi vieno piršto. Kojos. Vienas, du, trys – sekundės šoka į būtąjį laiką. Op, op! Viena, kita, dar viena – op, op, opa! Tiksi laikrodis. Jis jo negirdi. Bet laikrodžiui tai nerūpi. Tik–tak. Tik–tak. Tik, tik, tik. Tik vienas telefono numeris talpina savyje devynis skaičius, parinktus atsitiktinai kažkokios dar vienos protingos mašinos pagalba. Teleloto. Atsitiktinių skaičių seka. Skaičių, skaičių, skaičių. Jis jau moka jos numerį atmintinai. Jis jau renka jos numerį... Vienas, antras, trečias gurkšnis alaus. Ir dar vienas. Ir dar. Ir niekas nežino, kad viename bokale telpa 28 gurkšniai + vienas lašas, kurio neįmanoma išgerti, tik išlaižyti. Jis laižys jos pirštus, delnus, kaklą. Dar kartą ir dar. N kartų ir dar n+1 kartą. Taaip.
Kiekviena kita diena buvo likusių dienų seka, kai kiekvienas sekantis kitas vakaras yra praėjusio vakaro ir bendro sekos daugiklio sandauga. Vienatvės geometrinė progresija. Progresavo ir neblaivumas. Jau ketvirtas bokalas, penktas... Aii! Velniop tuos skaičius. Velniop, kad jis paliks šiame bare trečdalį tos juokingos algos. Velniop! Rudeniop, rudeniop, rudeniop[...] – dainavo slinkdamas „namo“ niūria, purvina gatve Nr. 164...
Vienas, antras, trečias, ketvirtas langas. 0 automobilio. Dar kartą: 54-oji gatvė, 12-os aukštų daugiabutis Nr. 259, pirmas aukštas, ketvirtas iš kairės langas ir 0 automobilio, kurio numeris 526. Vienas, du, trys, keturi ir nulis. Tikriausiai įsivėlė klaida – tokios skaičių sekos būti negali. Ketvirtame iš kairės lango pajudėjo užuolaida. Jis buvo tikras, kad girdi tylų kikenimą. Storą kikenimą, gimstantį kažkur pačiose lašinių gelmėse ir išsiveržiantį vulkano imitacija į orą; kiaurai pereinantį ketvirtą iš kairės stiklą ir be leidimo prasiskverbiantį į jo ausį. Jis prisiektų dar vienu kojos pirštu, kad girdėjo kikenimą. Užuolaida lange aprimo. Kaip ir alkoholis kraujyje, vėluodamas 7 valandų tikslumu, kurį, nebeturint laikrodžio, būtina apvalinti iki sveikųjų skaičių. Sveikieji skaičiai policijos nuovadoje jo neįtikino – šiąnakt mieste buvo pavogti 6 automobiliai, padegti 3 automobiliai, dar viena transporto priemonė apipilta benzinu, tačiau nepadegta.
– Skauda pirštą, todėl šlubuoju.
– Malonėkite parodyti, kurį pirštą.
– Va, šitą va, nelaimėlį.
– Jaunuoli, jums skauda pirštą, kurio neturite?
– Būtent.
– Jūs apsvaigęs?
– Taip.
– Ką vartojote?
Pažymos apie nedarbingumą jis negavo, bet turėjo vizito pas gydytoją talonėlį su nurodytu laiku atvykti tarp 9 ir 10 valandos. Bent šioks toks pasiaiškinimas dėl eilinio vėlavimo į darbą.
– Tik ne šįkart, ponaiti, – iš viršininko burnos sklido ironijos smarvė, – esi kiaurai prasmirdęs alkoholiu, jaunikaiti. Tu atleistas, girtuoklėli. Gal dar ir į veną duodi, a?
Vėlyvojo rudens miškas, lyg purvinas valkata, skendo drėgmėje, balose ir purve. Vienišų medžių šakos – nuogos paleistuvės rodė visą savo grožį: pleiskanotą, nuo lietaus prisilietimų pūvančią odą, išblukusius dažytus plaukus, drebančios nuo senėjimo baimės ir slepiančios savo raukšles po storu dulkių pudros sluoksniu... Jis permetė virvę per vieną iš jų – nedrebėk, gausi glamonių iš manęs, gausi, šnibždėjo euforijoje, man nesvarbu tavo amžius, tu man reikalinga, mieloji. Na, jauti, ar jauti? – jis užtraukė mazgą ir akimirka grožėjosi savo meno kūriniu. Aš menininkas, aš neatrastas menininkas, taip. Kelionė prasideda, brangusis, šnibždėjo lipdamas į medį. Eikš, brangioji, eikš, išbučiuosiu tavo skruostus – prisiglaudęs glostė šaltą, drėgną šaką.
Sekundės-savižudės nekreipdamos dėmesio šoko į būtąjį laiką. Op, op, opa! Op, op – pasitaisė striukę, permetė per šaką antrą koją – opa! Neapsakomas jausmas. Kritimas aukštyn! Aukštyn nuo gurgiančio skrandžio, nuo plepančio proto, nuo užjaučiančių pažįstamų – aukštyn!
Jo kūnas pasiekė rudeniškas miško grindis su trenksmu virš galvos. Lūžusi šaka trenkė per galvą ir akimirkai nutildė protą. Purvina žemė slėpėsi po plonyčiu pirmojo sniego sluoksniu.
perskaiciau pirma puslapi ir nepatiko tik ''sizofrenija''...kiti visi kazkuom begalo artimi...rodos lyg mano pacios kuryba...lyg pastebejau savo klaidas tavo eiliukuose...nuostabus isireiskimaj...matau ir jauciu, kad tu gali rasyti...
:angel
tuoj įdėsiu 