sleep with a dog and rise full of fleas
Moderatorius: Astro-Meška
- 2008 08 25, 23:33
#67156
Kiekviena šviesi diena prasideda tamsia naktim.. Tos ilgos naktys be mėnulio, padangėj pilna debesų... Aš nežinau, ko liūdi mano siela, aš nežinau kas pavergė mane... Nevilties upe į pragarą plaukiu, gyvent dėl ko nebeturiu. Graužatis ir nerimas kankina vis mane. Net nebežinau ar gryšiu čia kada, mirsiu pakeliui iš nevilties. Kam tai rūpi, kam svarbu ? Neturiu čionais aš ko palikti, po velnių...O, kad kuo greičiau aš mirčiau. Nuo mirties vistiek gi nepabėgsi, nors ir velnio nešamas tu lėksi. Lai likimas daro darbą savo, lai pasiima niekingą būtį mano... Atleisk, gyvenime ne taip jau būna... Tad stengiuosi iš kelio pasitraukti vien tik todėl, kad būtų tau geriau... 
- 2008 08 31, 21:46
#68291
Žmogus ir žmonija visada rūpinasi tuo, kas bus. Kas buria sau ateitį čigonių metodais, kas šaukiasi astrologus į talką, kas tiesiog meldžiasi, kad aukštesnės jėgos išpildytų jo ateities troškimus, tartum visas visų gyvenimas klostytųsi tik būsimuoju laiku. O aš bijau, žmonių nes jie kitokie, kitokie negu aš. Bijau jausmų, nes jie gali mane išduoti. Aš bijau gyventi nes neišeis taip kaip noriu. Aš bijau gyventi nes manęs tokios nieks nenori. Bijau, kad gal teks suklupti ir reiks sunkiai keltis, lyg ir noriu pabūti. O gal ir nereikia „velties“?
- 2008 08 31, 23:33
#68294
Visas gyvenimas yra sapnas, tačiau ne ta prasme, kad jis nėra realus, bet ta, kad mes kiekvienas gyvenimą vaizduojamės kitaip. Gyvenimas yra tarsi plaukiantis debesis, kuris atsiranda. Mirtis yra tarsi plaukiantis debesis, kuris išnyksta. Tikroji drąsa – tai abejingumas mirčiai. Mano mintys vis sukasi apie mirti. Mirtis nėra būties riba, o tik raktas, padedantis atskleisti kasdieninių pergalių ir džiaugsmų – mūsų sutartinių ritualų – beprasmybę. Gyvenimas ir Mirtis - tai ta pati vieno medžio šaka.Gyvenimas - tai trumpas pasivaikščiojimas, vykstantis dabar. Gyventi pasirengę visi - tačiau užvis sunkiausia - tapti savo mirties šeimininku. Mirtis – tai miegas, o per miegus dažnai kalbama, kartais net dainuojama. Gyvenimas yra žirgas, smarkus, tvirtas žirgas, ir su juo reikia elgtis kaip su raiteliu, nebijoti, bet būti atsargiam. Ar jūs pastebėjote, kad tik mirtis pažadina mūsų jausmus? Kaip mes mylime draugus, kurie ką tik paliko mus, tiesa? Nes, mes mylim mirusius draugus, mylim netekties skausmą, savo sielvartą – žodžiu, save! Aš ieškau gyvenimo prasmės, bet juk prasmė, pirmiausia – tapti pačiu savimi, o ne pasiekti apgailėtiną ramybę. Mirtis gerokai universalesnė už gyvenimą, kiekvienas miršta, bet ne kiekvienas gyvena. Mirtis – tėra durys į dar baisesnį pasaulį. Ten nustojama kūno, ten gyvena žemėje sukurti košmarai. Mirtis – tai niekas. Niekas! Ji čia pat ir jos nėra iš viso. Mirtis niekada nesustoja. Tik kartais ji užgesina savo šviesas. Mirti - tai niekis, baisu negyventi. Tobulybė – tai mirtis. :angel
- 2008 09 04, 01:29
#68748
Ar jūs pastebėjote, kad tik mirtis pažadina mūsų jausmus? Kaip mes mylime draugus, kurie ką tik paliko mus, tiesa? Nes, mes mylim mirusius draugus, mylim netekties skausmą, savo sielvartą – žodžiu, save! Aš ieškau gyvenimo prasmės, bet juk prasmė, pirmiausia – tapti pačiu savimi, o ne pasiekti apgailėtiną ramybę. Mirtis gerokai universalesnė už gyvenimą, kiekvienas miršta, bet ne kiekvienas gyvena. Mirtis – tėra durys į dar baisesnį pasaulį. Ten prarandama kūno, ten gyvena žemėje sukurti košmarai. Mirtis – tai niekas. Niekas! Ji čia pat ir jos nėra iš viso. Mirtis niekada nesustoja. Tik kartais ji užgesina savo šviesas. Mirti - tai niekis, baisu negyventi. Tobulybė – tai mirtis. 
- 2008 09 06, 23:43
#69048
kaip liudna, kai ruduo rausvai nusvinta, nublanksta šaltas saulės spindulys, ir aš žinau, kad nieko sukražint nebegaliu ir rudeninis liudesys nusmelkia čia viskas mano ir tuo metu ne mano: numalsines alki, vėl alkanas lieki, ateis diena, mane liepsna sudegins, ši rudeni- ir neliks manes ir nieko neliks, bet visdelto akys vis godžiai klaidžioja po rudenio gatves...
- 2008 09 17, 22:10
#70590
Nebegaliu rašyt nes mintys miega naktyje. Žveigždės šviečia mėnesionoj. Tik vienišo žmogaus širdis neranda vietos pasauliam tobulam... Ar kasdien lekiate visą savo dieną nesustodami? Ar artymųjų kada nors paklausiate: “Kaip gyveni?“ Ar girdite atsaką? Kai prabėga mano diena. Aš tai guliu lovoje ir mano galvoje skrieja dar kitas šimtas laukiančių minčių? Galvoju sustok, nešok taip greitai, laikas nelaukia. Viskas vėl priklauso nuo manęs. Gyvenimas – ne lenktynės. Sustok, išgirskite muziką, kol nesibaigė daina... Nenoriu verkt nes ašaros paskendo širdyje. Galiu palaukt akimirką, o gal daugiau. Galiu tylėt jei tau nuo to geriau. Ir viskas vėl kartosis iš pradžios. Ir viskas be laimingos pabaigos. Ir viskas kaip ir prieš akimirkas kelias. Ir viskas vėl priklauso nuo manęs... Ar kada nors klausėtės, kaip lietus tyška į žemę? Tai šokis lietuje skambant tik lašų muzikai. Ar kada nors žiūrėjote į saulę, besislepiančią už horizonto? Ar kada nors grožėjotės drugelio šokiu? Norėčiau būti mėlynu drugiu - kerinti nakties plaštakė. Norėčiau, kad už lango būtų ne ruduo, - o vasaros vėsi naktis. Ar kada nors skubėdami nepastebėjote artimo žmogaus skausmo? Ar nenutraukėte ryšių, leidote gražiai draugystei užgesti, nes niekada neturėjote laiko paskambinti ir pasakyti “sveikas!“ Neviltis kuria jauciu - tai saulėtekis, vidurdienis ilgas ir kantrus, ir vakaras stebuklingas tylus, o ją pagimdė ilgesys. Mano baime - tai rožė, kuri turi skausmingus spyglius ir nuostabiai gražų žiedą... verta ir įsidurti į spyglius ir išvarvinti daug kraujo tam, kad pamatytum, pajustum, įkveptum to nuostabaus žiedo kvapo ir gyventum su juo... Skausmas - tai nežinomas kelias, kuriame gali pasiklysti! Mano jausmai tai noras staugti šiltą lakštingalų naktį žiūrint į žvaigždes.. Tai nesumeluoti žodžiai, kad daugiau nieko gyvenime nereikia. Tai pirmoji nevarginanti bemiegė naktis. Tai noras krauju ant sienos rašyti aš turiu mirti. Tai suvokimas, kad jau nebijai mirties. Tai pasiutusiai lėtos vienatvės valandos... Mūsų slepiami jausmai yra daug galingesni už atvirai reiškiamus. Jausmai - nelyginant medis: jie išauga patys, giliai suleidžia šaknis į mūsų būtybę ir neretai žaliuoja ir žydi net mūsų širdies griuvėsiuose.
- 2008 09 18, 18:18
#70762
nezinau tai man ateina i galva tos mintys gal seniau skaiciau dabar prisimenu pati nebezinau, nes seniau kol mokinaus medicinkei labai daug skaitydavau, filosfijai reikedavo daug uzduodavo, nors iki 6 klases kurdavau, rasydavau gal is ten kas uzsilike, rasau kas galvoi mintis ismetau ir tiek 