Moderatorius: Astro-Meška
- 2009 01 09, 19:24
#94722
Turėtumė žinoti, kaip atrodo laidotuvės. Štai tau žemė, kur gimsta ir miršta. Štai tau žemė, kur žvaigždės spygliuotos visą naktį slenka artyn. Žmonės sako, jog niekad nebuvo matę jos panašios į statulą. Visa diena ji gulėjo karste pasipuošusi melsva suknele, išbalusi, susiraukšlėjusi oda ir net buvo neaišku, ar ji gyva: nesuprasi, ar girdi ką jai sakai, ar pažįsta kas su ja kalba. Lyg nebejaučia nei alkio, atrodo jog gali vaikščioti per speigą ir nesušalti. Tu ne nuotrauka, ne praeitis prisiminimas, net ne skausmas, bet gyvas manyje prisiminimas…
- 2009 01 14, 02:08
#96372
Po to, kai tu mirei, aš neradau pasauly nieko, kas nesuteiktų liūdesio gilaus. Čia žemėj tik jaunystė pėdsakus šviesius palieka širdy iš anksto mirčiai pasmerkto žmogaus. Man trūksta jėgų aiškinti, kodėl, artėdama prie išėjimo į anapus, labai trokštu išsiaiškint kas ir dėl ko būtent su manim darosi. Man neramu ir aš nesuprantu, mirt vis viena noriu. Nes aš tikiu, kad tai bus toks nuostabus dalykas, toks tyrai natūralus, paslaptingai gražus tuomet ramiai užges mano žvakele. Nebebus to skausmo. To žiauraus gyvenimo. Mirtis nėra geriausia išeitis... ji yra tiesiog vienintele išeitis... Amžinas skausmas, tai tik mirtis...O mirtis geriausia išeitis palikti nebaigtus darbus, na gal tiksliau atsikratyti sunkaus, liūdno ir beverčio gyvenimo. Nugrimzdus į pogrindį savųjų minčių, beviltiškai laukiu aušros, kada pranyks pesimizmas iš mano galvos, kada gyventi turėsiu vilčių... Kada gi atrasiu tą kelią, kuriuo man reik eiti, be ašmenų ir be šukių gyvenimo lūžių, kada gi žinosiu – kaip elgtis teisingai man reikia... Iš tikrųjų mirtis yra mūsų svarbiausia gyvenimo dalis. Kaip ir gimimas. Kiekvienas žmogus turi savo gyvenimo ''moto''. Vieni gyvena, kad nugyventi pilnaverti gyvenimą su daug laimes, kiti gyvena, kad rizikuoti nes kaip sakoma-gyveni tik viena karta. O mano gyvenimo moto yra: gyventi verta tik dėl mirties. Aš išnyksiu, kaip garuojantis vandens lašelis.. Išnyksiu suteikdama džiaugsmą ir skausmą... Ko vertos žmonių ašaros, jei mes galim jas kaip vandenį išlieti? Ko verta žmogaus širdis, jei mes galim ją kaip akmenį suskaldyti? Ko verti žmogaus jausmai, jei mes galim juos kaip krištolą sudaužyt? Šiandien, rašydama tau laišką į anapus. Turbūt aš tavęs pasiilgau apie tave galvoju, nors kartais ir nereik galvot pačios mintys ateina... Dažnai gyvenimas mane "užknisa", tai gal mirtis šiais atvejais būtų vaistas nuo visų negandų ?... Baimė užmigt man neleidžia, nakties tuštuma atspindi jo tamsųjį veidą.Vėjas šlaistosi kančia, rūsčiai šniokščia taip arti šalia... Stiprūs gniaužtai kausto kūną, taip arti mirtis tik būna... Niekur nepaspruksi, jau vėlu, kai aplink mane taip šalta ir tamsu...
Tu šaunuolė. 
- 2009 01 14, 09:30
#96438
V. Mačernis
LAIŠKAS MIRUSIAM DRAUGUI
Po to, kai tu mirei, aš neradau pasauly nieko,Kas nesuteiktų liūdesio gilaus.Čia žemėj tik jaunystė pėdsakus šviesius paliekaŠirdy iš anksto mirčiai pasmerkto žmogaus.Šiandien, rašydamas tau laišką į anapus,Aš nepriminti negaliu,Kad šio gyvenimo gražiausiąjį etapąPraleidom žemėje kartu.Ir tuoj iškyla akyse anas pavasaris prieš tavo mirtį,Tas linksmas išdykaujančių draugų būrys,Ištroškusių gyvent ir siaust, kažką nepaprasto patirtiIr tikinčių, kad jie vieni pasaulį pataisys.Dar kaip šiandien matau susirenkant visus į gražią šventęIr nešant rankose pražydusias laukinių obelų šakas.Matau mergaites neramias, negalinčias be juoko ir dainų gyventi,Skrajojančias lengvai kaip vėjas, aukštas ir lieknas.Atsimenu, kaip mes tada pavasario laukais klajojomIr sekėm saulės kelią danguje ir upių vandeny,Ir, skardžiuose aukštų kalvų sustoję,Regėjom, kaip pasaulis dega, bręsta jos ugny.Ir įtikėjom mes tada į žemės grožį ir į savo galią:Jau matėm išsipildant troškimus didžius.Ir buvome tvirti kaip ąžuolai žaliam biržely,Išdidūs kaip arai, ištiesę erdvėje sparnus.O, kaip tu pavydėjai man, palikdamas šią žemę,Tikėjimą, jaunystę ir audringas svajones:Matei mane kaip burtininką iš gyvenimo šaltinio semiantNaujus turtus ir brangenybes vis naujas.Ir tu prašei manęs pranešt, ką naujoTau mirus ašen žemėj surasiu,Todėl šiandien, kai paskutinį kartą patarnauju,Aš negaliu nuslėpt tiesos ir drebančiu balsuTuriu prisipažint, jog nieko negaliu pranešti:Nes žemėj, kas didinga - tai jaunystė mumyse.Jei nori, galime kartu į praeitį akis atgręžtiIr paskutinį kartą pamatyti ją važiuojant saulės vežime.Todėl, rašydamas tau laišką į anapus,Kaip dar anuomet pažadėjau tau,Užtikrinu, jeigu išreiškia ką šie žodžiai trapūs:Pasauly, ko nebūtum radęs tu, aš neradau.
LAIŠKAS MIRUSIAM DRAUGUI
Po to, kai tu mirei, aš neradau pasauly nieko,Kas nesuteiktų liūdesio gilaus.Čia žemėj tik jaunystė pėdsakus šviesius paliekaŠirdy iš anksto mirčiai pasmerkto žmogaus.Šiandien, rašydamas tau laišką į anapus,Aš nepriminti negaliu,Kad šio gyvenimo gražiausiąjį etapąPraleidom žemėje kartu.Ir tuoj iškyla akyse anas pavasaris prieš tavo mirtį,Tas linksmas išdykaujančių draugų būrys,Ištroškusių gyvent ir siaust, kažką nepaprasto patirtiIr tikinčių, kad jie vieni pasaulį pataisys.Dar kaip šiandien matau susirenkant visus į gražią šventęIr nešant rankose pražydusias laukinių obelų šakas.Matau mergaites neramias, negalinčias be juoko ir dainų gyventi,Skrajojančias lengvai kaip vėjas, aukštas ir lieknas.Atsimenu, kaip mes tada pavasario laukais klajojomIr sekėm saulės kelią danguje ir upių vandeny,Ir, skardžiuose aukštų kalvų sustoję,Regėjom, kaip pasaulis dega, bręsta jos ugny.Ir įtikėjom mes tada į žemės grožį ir į savo galią:Jau matėm išsipildant troškimus didžius.Ir buvome tvirti kaip ąžuolai žaliam biržely,Išdidūs kaip arai, ištiesę erdvėje sparnus.O, kaip tu pavydėjai man, palikdamas šią žemę,Tikėjimą, jaunystę ir audringas svajones:Matei mane kaip burtininką iš gyvenimo šaltinio semiantNaujus turtus ir brangenybes vis naujas.Ir tu prašei manęs pranešt, ką naujoTau mirus ašen žemėj surasiu,Todėl šiandien, kai paskutinį kartą patarnauju,Aš negaliu nuslėpt tiesos ir drebančiu balsuTuriu prisipažint, jog nieko negaliu pranešti:Nes žemėj, kas didinga - tai jaunystė mumyse.Jei nori, galime kartu į praeitį akis atgręžtiIr paskutinį kartą pamatyti ją važiuojant saulės vežime.Todėl, rašydamas tau laišką į anapus,Kaip dar anuomet pažadėjau tau,Užtikrinu, jeigu išreiškia ką šie žodžiai trapūs:Pasauly, ko nebūtum radęs tu, aš neradau.
- 2009 01 14, 15:56
#96652
Nieko man čia šlykštaus. Gi nepasirašė žmogus, kad čia jos, ar kokio tai "pažįstamo", kaip kažkas vieną kartą "jaučiuosi taip" skyrely. Tiesiog "pataisė" pagal tai, kaip pati jaučiasi.
O man vakar visai gerai buvo, jei nemačiau Mečernio
O man vakar visai gerai buvo, jei nemačiau Mečernio
Есть грань, за которой железо уже не ранит