nedepresuok.lt

Gyventi amžinybėj-
pajaust akimirkas,
trumpojoj mirty išgirst trumpas sakmes,
užmegzti ryšį su dangum
juk jis verkia jo neglostant akimis.
Akių saujose mirtis-
juk ji šviesoj, kaip ir tamsoj.
Mus palaiko tik tikEJIMAS.

(reikėtų dar apšlifuot)

grazu =)

Daug dangaus mažuose paukščiuose,
daug jūros tavo akyse,
daug stiprybės žmogaus rankose,
įkopti į kalną,
suverstą gamtos...

paveikslas

Kažkada kažkas piešė mano pasaulio namą.
Jis turėjo pilkus apvadus ir neryškų vidų.
Kažkur viduryje sėdėjo maža mergaitė. Rankose ji laikė medžio lapą. Kartais jį stipriai sugniauždavo ir pravirkdavo. Kartais mesteldavo jį į orą žiūrėdavo, kaip tyliai jis plevena.
Iš namo kamino tekėdavo nematomas vanduo. Jei kas jo paragaudavo - imdavo sapnuoti keistus sapnus.
Aplink namelį augo žalia žolė. Joje dažnai kvarksėdavo žalios varlės ir žali žiogai. Jų keliami garsai įgaudavo violetinį atspalvį. Kaip ir tulpės, kurios augo namo pakraščiuose.
Namas buvo mažas. Jame tetilpo maža medinė lova su daugybę pagalvių, dvi kėdės, lentyna su knygomis, mažas staliukas ir patefonas su plokštelėmis.
Langai buvo dideli. Naktimis pro juos matydavosi didelis dangaus skliautas..
Kažkas, nupiešęs šį namą, padėjo paveikslą šalia kitų, jūrą vaizduojančių paveikslų.

Sustingę šalti pirštai
negyvos akys
atspindi sielos mirtį.

Vangus širdies plakimas
graudus kvėpavimas vien tam,
kad kūnas būtų.

Tušti delnai drėgni kaip jūra
išbalęs veidas lyg žuvėdra
tik skrist negali,
negali skrist...

Aš atgimsiu paukščiu
netobulu -
plunksna viena bus pilka,
iš jos lis lietus,
švarus
ir šaltas.

Aš būsiu užuovėja
medžiui,
kurį tik vieną pamilsiu,
ant nurimusios šakos
kalbėsiu
maldas,
o kai ji ims šokti,
aš suksiu ratus
ir verksiu
kolei plunksną pamesiu..