- 2009 03 27, 23:20
#115485
Sedėjau savo nedideliame ir nejaukiame kambaryje, atsidariusi langą, skaičiau knygą pavadinimu “Mes varnų saloje”, beskaitydama taip isijaučiau, kad pati norėjau išvykti ir pabuvoti toje lietingoje saloje! Ir pamatyti mažą berniuką, knygos veikėją – Pelią. Turbūt per daug isijaučiau, kad atsistojau ir pradėjau vaidinti berniuko seserį, kuri buvo isimylėjusi jūrininką, bet išgirdau, kaip apačioje mane šaukia:
-Ela! Ela! - sušuko vaikų globos namų prižiurėtoja Selena, - kur gi tas vaikas?
Na, tikriausiai nesakiau, man buvo buvo vienuolika metų, buvau paprasta mergaite kurią penkerių metų paliko tevai vaikų globos namuose, aš visai pamiršau, kad juos turiu, nes dažniausiai į vaikų namus atvažiuodavo manęs aplankyti seneliai. Jie negalėjo manęs isivaikinti ar pasiimti, nes buvo labai seni ir neturėjo jėgų išlaikyti vaiką. Vaikų namuose Ela saugodavo prižiurėtoja Selena, ji nemėgo Elos, nes ji buvo paprasta mergaitė iš kaimo. Pati Selena buvo issipusčiusi ponia, išsidabinusi auksiniais žiedais ir pakabučiais ant kaklo, ji nemėgo vaikų, nes jos pačios vaikai buvo pabėgę nuo jos, ji dirbdavo auklę, bet dabar dirba vaikų globos namuose. Ela buvo drovi, todėl nežinojo kad, pusę vaikų namų auklėtinių jos nemėgo.
Staiga ją pašaukė kažkokia mergaitė su kuria buvo susipažinusi. Jos vardas buvo Mirta, ji priėjo prie Elos ir pasakė:
-Toji senė Selena tavęs ieško, galvoja kad tu pavogei jos auksinį laikrodį! – sukikeno, - jau visus vaikus išklausinėjo, - Ela pažiūrėjo į Mirtą ir pasakė:
-Ką aš be taves daryčiau? -Apsikabino per pečius ir paleidusi pasakė, - einu pas Seleną, pasakysiu kad neėmiau jos laikrodžio, - ir kelis kartus įkvėpusi nuėjo.
Net kitame kambaryje girdėjosi, kaip Selena rėkia ant Elos, visi vaikai klausėsi.
Grįžusi Ela pamatė Mirtą ir atsisėdudi ant žemės pasiėmė pagalvę, į ją įsikniaubė ir nieko nepasakė, tik jos galvoje dėjosi keistos mintys ir staiga ji nei iš šio nei iš to pasakė Mirtai:
- Kerštas… - pati nesupratusi ką pasakė užsidengė burną delnu ir apžvelgė kambarį ar niekas negirdėjo, nes vaikų globos namuose nebuvo galima minėti tokių žodžių. Mirta atsisukusi paklausė:
-Ka sakei? - atsisėdo arčiau Elos.
-Ne, ne… Ničnieko. Nekreipk dėmesio… Aš tiesiog baigiu išprotėti. Tikriausiai mano profesija bus beprotnamyje, - -nusuko akis nuo Mirtos.
-Ela! Nekalbėk taip! Man nepatinka kai tu šitaip kalbi! - piktai pasakė mergaitė.
-Daug kam nepatinka…
-Ela… - teišlemeno Mirta.
-Klausyk, kam patinka ką aš darau? Niekam! Ar kas nors kada nors pagalvojo, kad man blogai? Niekas! Niekam nerūpi, Mirta, niekam! - Ela jau šaukė ir nepastebėjo, kad visi vaikai iš kambario atsisuko į ją ir klausosi, mergaitė atsistojo ir paklausė esančių kambaryje vaikų, - aš atrodau kaip beprotė, tiesa?! Žinau, jums nerūpi, ar man skauda širdį kai mane ižeidžia! Niekam nerūpi ! - suspinga ir šsbėga iš kambario.
Atbėgusi į savo kambarį krenta į lovą ir guli. Kiek apsiraminusi pasiima knygą ir pradeda skaityti kiekvieną puslapį apliedama ašaromis. Praėjus valandai savo nejaukiame kambaryje ji sedėjo isikniaubusi į pagalvę bet neverkė. Atėjus Mirtai Ela atsuko žvilgsni į ją ir paklausė:
-Kas yra?
-Aš… nieko, tik norėjau paklausti ar ko nereikia? - Atsisėdo ant lovos.
-Ne ačiū, aš noriu pabūti viena.
-Kaip nori, bet paskui vis tiek reikės ateiti, nes vakare juk eisim miegoti, - pažiūrėjo pro langą.
-Aha, gerai.
-Tai aš... aš eisiu, - atsistojo ir nuėjo pro duris.
Aš nulipau nuo lovos, atsiėdau ant palangės ir pasiėmusi dienoraštį jame parašiau:
Mielas dienorašti, kodėl visi vaikai iš miesto turi tėvus, o aš ne? Kodėl niekas manęs nemėgsta tik Mirta? Gal aš negraži? Arba gal aš nemoku bendrauti? Aš tikrai noriu turėti draugų, linksmintis, draugauti ir viską daryti kartu! Bet manęs netgi Selena nemėgsta… O ką mes su Mirta padarėm blogo Sofijai? Na tai mergaitei kuri numetė Mirtą ant žemės. Bet ji ejo pas direktorių… Kodėl visada prie manęs visi lenda? Nori nuskriausti? Aš tikrai nesu blogas žmogus! Na, kažkas ateina, turiu eiti. Iki!
Elai baigus rašyti, atėjo Mirta ir pasakė:
-Ateik! Atvažiavo žmonės kurie išsirinks vaikus ir vesis namo! - sušuko ir nusijuokė.
Ela atsistojo ir nubėgo kartu su Mirta laiptais žemyn. Atėjusios į apačią jos pamatę išrikiuotus vaikus, pačios atsistojo gale. Atėjusi stambi, ir žema poniutė apžvelgė vaikus ir ėjo eile apžiūrėdama, ar jie švarūs ir tvarkingi. Mirta sukuždėjo:
-Tikriausiai bus kokia Selenos mama! – sukikeno.
Aš pažiūrėjau į seną ponią kuri beviltiškai vaikštinėjo tarp vaikų su lazdute pasiremdama į grindis. Ji sustojo ties manimi. Aš į ją pasižiūrėjau nekaltomis akimis, o ji pasakė:
-Kokia miela mergaitė! Bet neturėsiu pinigų jai išlaikyti, geriau imsiu mažą vaiką! - Senoji ponia nusišypsojo man, ir nuėjo toliau vaikų eile.
Aš tiesiog virte viriau iš pykcio. Pagalvojau ,,Sena žebenkštis!’’. Pati nuo tokios minties užsidengiau ranka burną, o Mirta atsisuko ir paklausė:
-Kas yra? Tau bloga?-atsisuko ir perkreipė veidą.
-Ne, ne viskas gerai… aš jau eisiu, - atsisukau į Mirtą ir nubėgau laiptai į viršų.
Atbėgusi į kambarį klestelėjau ant lovos ir pagalvojau apie senutę kuri norejo išsirinkti vaiką ,,Zebenkštis!’’ ir prakalbau:
-O apie Seleną nėra net ko kalbėti! - nusijuokiau,- turbūt išprotėjau! - Vėl nusijuokiau ir atsiguliau ant lovos.
Ko gulėjau mano mintys galvoje skriejo kaip vėjas, jos buvo labai keistos! Pavyzdžiui “Noriu iš čia pabėgti”, čia buvo pati keisčiausia mintis.
Begulėdama pasiėmiau pagalvę ir užsidengaiu su ja veidą. Po kiek laiko numečiau pagalvę ant grindų ir užmigau.
Pajutau kažką kutenant mano ranka, staiga pašokau iš lovos, o šalia manęs sedėjo Mirta, aš sušukau:
-Mirta! Negasdink! Ka tu čia darai?
-Tave žadinu! Jau kokias dvi valandas miegi!
-Aš… ką? Taip ilgai? - sutrikau. Mirta nusijuokė:
-Aha, pati nustebau! Kai atėjau atrodei lyg mažas susirietęs begemotas! - nusijuokė.
-Ei! Baik tu! Visai as ne begemotas! - susiraukiau ir nusijuokiau.
-Verčiau begemotukas! - atsisėdo ant savo lovos Mirta.
-Aš tau dar parodysiu! - nukritau nuo lovos ir apčiuopiau kažką minkšto, tai buvo pagalvė kurią numečiau kai buvau mieguista.
Pasiėmiau pagalvę ir mečiau į Mirtą. Ji atsake tuo pačiu, o tada aš sušukau:
-Pagalviu karas!!! - pasislėpiau už lovos ir susirinkusi visas pagalves nuo lovos kokios tik buvo po vieną mečiau į Mirtą. O toji susuko:
-Paliaubos! - nusijuokusi krito ant lovos.
-Kaip nori, bet nevadink manęs taip! - nusijuokiau ir kritau ant savo lovos.
-Gerai, o tu nebemėtyk pagalvių į mane gerai? - susiraukė.
-Aha,- nusijuokiau ir nubėgusi pasiėmiau Mirtos knygą, tada ją paslėpiau po lova.
-Ei! Ka tu ten darai? -paklausė ir pasižiūrėjo po lova, - ei! Atiduok! - stvėrė knygą iš po lovos ir užrakino savo spinteleje, parodė liežuvį ir nudumė laiptais apačion.
As nubegau paskui ją. Atbėgusi nuėjau į svetainę ir priėjau prie lango. Pro mane prabėgo kažkoks vaikas. Atsisukau o ten buvo Mirta, as sušukau:
-Mirta, tu visai kaip mažas vaikas! - nusijuokiau ir puoliau vytis.
Besivydama užkliuvau už laiptų vedančių į rūsį. Staiga sustojau ir pažiūrėjau į tamsią juodą skylą. Atbėgusi Mirta pasakė:
-Geriau ten neik, Selena jei turėtų teisę įmestų mus į čia! -sušnibždėjo.
-Bet ji jos neturi! - su klastinga šypsena veide pravėriau duris.
-Ela! Mums ten negalima! - sunerimusi pasakė Mirta ir kumštelejo man į šoną.
-Nesimušk… juk nebūsi visalaiką gera mergaitė! - nusijuokiau ir timptelėjau jos ranka su savimi.
Mačiau kaip Mirta pavartė akis, aš susilaikiau jai nekepštelėjusi. Mes nulipome į apačią, aš užkliuvau už kažkokio sunkaus daikto lyg milžiniško akmens. Išgirdau Mirtos klausimą:
-Ela? Kur tu?- ji užkliuvo už mano kojų.
Aš pasislinkau atgal ir pareiškiau:
-Žiūrėk kur lipi nes sparndą nusisuksi...-atsistojau ir ėmiau ieškoti šviesos jungtuko.
Girdėjau kaip Mirta atsistojo ir suburbėjo ,,Kvailas rusys...‘‘ ir paklausė:
-Čia yra kur nors šviesos?
-Tai tą bandau ir daryti..-suburbėjau.
-Ką?-nsupratusi paklausė.
-Ieškau šviesos jungtuko, jei nori tu ieškok...- piktai pasakiau ir liesdama šaltas lyg ir drėgnas sienas ieškojau jungiklio. Kai radau pasakiau:
-Įsidėmėk,- įjungiau šviesą,- kai aš ieškau, netrugdyk...
-Gerai jau, gerai, bet kas čia?-paklausė žiūrėdama į kažkokias duris.
-Nelįsk, dar ko nors pridarysi kaip ir per iškyla, tikriausiai pameni savo pravardę?-pašaipiai paklausiau.
-Kokią? Ar tada kai nuverčiau Zaliją nuo olos? Bet ji buvo pririšta...-piktai suburbėjo.
-Bėda tu bėda... Na gerai, bet atidaryk atsargiai nes kas nors atsitiks...- pasakiau ir parodžiau į duris.
-Gerai, bet jei ką tu bėk į viršų pasakyti kam nors,- sukikeno.
-Tai sugalvosiu tokią kraupią istoriją ir pasakysiu ,,Ji vertė mane kartu eiti, aš nenorėjau bet sakė kad mane išmes pro langą..Tai Mirta.‘‘ – nusijuokiau,- tokios nesąmonės dar negirdėjau.
-Tai jau tikrai, na einu atidaryti durų,- pasakė ir nuėjusi paspaudė didelę senovinę rankeną, sugirgždėjo durys.
Aš žiūrėjau į Mirtą ir paklausiau pilna smalsumo:
-Ar viskas gerai? Kas ten?
-Nežinau, nežiūrėjau,- susigūžė toji.
-Ką? Na tavo ir protas.- sušnypščiau ir vožtelėjau sau per galvą.
Atsistojau ir nuėjau link Mirtos, po minutėlės laukimo pasakiau:
-Jau geriau aš nei tu,- ir patraukiau sunkias duris į savo pusę.
Už durų buvo dėžės, na greičiaisiu atveju ne dėžės o skrynios. Mūsų su Mirta žvilgsniai susitiko ir ji paklausė:
-Tai kas dabar? Gal čia kokie įrankiai?- atsitraukė vienu žingsniu toliau.
-Ką tu..Neee... Negali būti, juk čia vaikų namai o ne saugykla,- nusijuokiau ir siekiau atidaryti vieną skrynią bet mano palydovė paėmė mano ranką ir pasakė:
-Be manęs tu nieko nedarysi, arba kartu, arba nei viena.- su užsispyrimo gaidele pasakė.
Aš pavarčiau akis ir nenorėdama ištariau bežiūrėdama į skrynią:
-Na gerai...-pasakiau ir bandžiau nusišypsoti bet nieko neišėjo.
Aš siekiau skrynios, Mirta taip pat, mes paėmėme rankenėlę ir atvožėme skrynią. Ten gulėjo nuotraukos ir neapsakomo grožio senoviniai sidabriniai ir kitokie papuošalai, Mirta išsižiojo aš pasakiau:
-Ramiai, ir aš tą patį matau, bet kieno visa tai?
-Gal..Na..Nežinau...- paskutinį žodį iškvėpė su atodusiu.
-Nemanai kad Selenos?- paėmiau vieną nuotrauką kuioje buvo maža mergaitė baisiai panaši į Seleną, aš padaviau ją Mirtai ir pasakiau:
-Palygink, faktai neužgožiami, visa tai Selenos...- atsidūsau ir nuėjau nuo skrynios, girdėjau kaip Mirta kažką sako, atsisukau o ji buvo užsikabinusi visas grandinėles kokias rado ir užsimaukšlinusi visus žiedus, atrodė iš ties juokingai, aš nusijuokiau:
-Atrodai kaip mano močiutė,- nusijuokiau ir sustingtau.
Mirta pribėgo prie manęs ir paklausė:
-Apie ką galvoji?
-Apie tai kaip pasiilgau savo senelių, seniai mane belankė.- vos ištariau tuos žodžius ,,pasiilgau savo senelių‘‘ ir nuėjau link laptų:
-Eime, ateisime kitą kartą, uždaryk skrynią ir padėk papuošalus į vietą,- pasakiau bežiūrėdama į vaidinančią Mirtą.
-Gerai,- pasakė ir nusiėmusi papuošalus vienu sykiu numetė į skrynią, ją užtrenkė ir pasakė,- eime.
Mes užlipome į viršų bet prieš tai pasiėmiau obuolių sulčių kad niekas nepagalvotų ką mes darėme. Užlipome ir kaip tyčia mūsų laukė Selena:
-Ką čia darote?
-Mes ėjome sulčių, Selena,- parodžiau rankoje siklainį.
-Man Izabelė sakė, kad ne.-piktai nužvelgė mane su stilainiu rankoje.
-Ji melavo,- įsiterpė Mirta.
-Na, kaip pasakysi,- nutęsė Selena ir nuėjo.
Dabar, aš stovėjau šokiruota, nežinojau ką pasakyti. Mirta taip pat stovėjo netekusi žado, aš paėmiau jos ranką ir nusitempiau su savimi į kambarį.
Štai mes jau mūsų abiejų kambaryje, aš atsisėdau ant lovos ir paklausiau:
-Tu matei? Toji ,,žiežula‘‘ nepyko...-vis dar netikėdama ką sakau pratariau.
-Aha, bet ko jai prikliedėjo Izabelė?
-Nesvarbu...- atsisėdusi pasiėmiau knygą ir padėjau į vietą, ten kur ji turėjo būti, į spintelę.
Skaitykit ir bjaurėkitės
Vėliau įdėsiu vieną dalyką kurį per savaitę padariau. Nu įdėsiu dabar. Čia man padėjo tą dalyką sukurti mano draugių raginimai. 