nedepresuok.lt

pradziai ne mano, bet man labai grazu...

Savi kalnai greiciau iveikiami,
savos bedugnes kartais turi dugna.
Todel kieme ar pakiemy
saviems dievams uzkurk tu ugni,
kad, budami sirdy ar debesy,
valdydami audras ar vejo gusi,
zinotu, kur dabar esi,
ir jaustu, kur rytoj tu busi.

:angel

:angel

.. pradžia kalnų ir kalnužėlių,
o už tų kalnų giria ošuoja;
ar pameni tą pasakėlę?
kieno skarelė vis dar baltuoja?

vaikystės pievos ir ežerėliai
toli paliko ir sumažėjo,
ar dar sugrįšit širdelėn mano
ir niekada nebeišeisit?

jaučiu vaikystę, kaip drugį margą
jaučiu tėvuką ir močiutėlę,
mamytę brangią, tėvelį mielą
kurie kelionėj mane lydėjo...

miškų žalumas, vandens mėlynė
spalvoti gėlių atminimai
suteikia šiandien širdies ramumą
padeda mintį sunkią nuvyti...

man kazkada vienas zmogus rase eiles....atsimenu tik viena stulpeli:

Tavo mazyte planeta, lyg princo mazojo buveine
Susvito saule danguje, ir zeri dieviska palaima
Ir jura, zeme ir dangus naujom spalvom gyvent sugrizo
Koks sis pasaulis nuostabus, kai tu jame, kai tu svieti jam....




is prisiminimu - mano tetis taip pat rase eiles, tik as ju niekada nemaciau, jis drovejosi, o vyresniam amziuj jau nerase....

maraija rašė: miškų žalumas, vandens mėlynė
spalvoti gėlių atminimai
suteikia šiandien širdies ramumą
padeda mintį sunkią nuvyti...

Ši strofa man labai "savai" skamba.

Tyloje

Kada medžiai prityla,
Kada paukščiai užmiega,
Mano nemiga budi,
Žvalgos vis praeitin.
Rodos , eitum ir eitum
Į tą kerinčią tylą,
Nors ten niekas nelaukia
Ir nekviečia artyn.

Atsiklaupsiu prieš tamsą,
Tylos gurkšnį nurysiu,
Gal vėl žiogo daina
Širdies stygą palies.
Žvaigžde mano,
Uždek vilties šviesą
Ir atverk gėrio langą
Savo burtų pilies.

Negaliu nepasidalinti, nors ir ne mano.... :angel

Kažkodėl pagalvojau, gal kur girdėjau, kad ateinam į šį pasaulį, kad dalintumeisi =) (PS Kartais taip išsidalinam kad nebeliekam..)