nedepresuok.lt

0: 1
Esu pyyp! mažas, storas ir nieks manęs nepaiso,
Visi manęs tik vengia ir baidos kaip pabaisos.
Kartą pyyp! paklausiau saulės ir mėnulio:
“Kas aš pyyp! esu? ”. Jie atsakė: “Nulis”.
pyyp! nuliu buvau nuo pat vaikų darželio,
Nuliais buvo klotas visas mano kelias,
Pakliuvau mokyklon, gaudavau pyyp! nulius,
Visąlaik verkiau ir meldžiaus dievuliui.
Taigi pamačiau, koks pyyp! esu niekingas:
Kiauras, apvalus, pyyp! baisiai nelaimingas.

Kai pamačiau tave – pyyp! aprasojau vietoj,
Turbūt esi viena tokia visoj planetoj!
Nieko nemačiau pyyp! nejaučiau tą dieną,
Akyse skersai stovėjo skaičius – 1.
Juk skaičių daug, be galo, iš jų šaunus kiekvienas,
Bet amžinai pirmiausias tarp skaičių stovi vienas.
O tu esi tas 1. (aš čia pyyp! nejuokausiu!)
Kur eitum, kur bebūtum – visur esi pirmiausia.
Pirma darbe ir moksle, pirma namų ruošoj,
Pirmoji pyyp! kadaise mokykloje visoj.
Nepyk pyyp! negalvoki, kad tuščias aš šnekorius,
kad moku ir skaičiuoti pyyp! pasirodyt noriu:
Sakykim, kad tuščiam, languotame lape
pyyp! nulį parašai, nors ir pačiam kampe.
Nuliukas – tuščias skaičius, pyyp! niekuo nepadės,
Ar tu iš jo atimsi, ar dauginsi, pridėsi.
Kitam lapo kampe pyyp! rašom vienetuką,
Jis reiškia pyyp! truputį pyyp! mažą skaitmenuką.
Paskui prieš mažą nulį pyyp! vieną parašyk.
Turbūt jau pagavai, kas gavosi šįsyk?

O gavom pyyp! skaičiuką, tikrai nepriekaištingą,
Jis tikras deimančiukas pyyp! nieko jam nestinga.
Labai šį skaičių myli ir Darius, ir Girėnas,

Kai nulio neapvylęs, prieš jį pyyp! stovi vienas.
O argi tu nemyli? (jį mėgstam pyyp! visi).
Juk dešimt balų draugė tikrai tikrai esi.
Jei dauginsi šį skaičių, tikrai bus naudingiau,
Pakelsi kvadratu pyyp! gausi daug daugiau.
Todėl aš, mažas nulis, prašau tavęs 1-nos:
Pradėkime draugauti kad ir nuo šios dienos

Ou jė
PS Susikeisk su 1 M

O ar ne tu kažkur rašei, kad eiliukų nemoki rašyti.

visai neblogai, taip yoliau :jap

"pyyp"

Agata rašė::rukau "pyyp"

o jei paprašysiu vaizdingiau?

Man perdaug pypsėjimų... ir gal galiu paklaust, kas tai? Pasaka, o gal eilės?

Jėga

Gal kas norėtumėt, malonėtumėt sudainuot mano šitą poeziją 0/1??
(norėtųsi be necenzūrumo a la pliaxa-muxa, pageidautina - choru)

Kaip 0:1 buvo jautrios psixikos išprovokuotas "savęs nuvertinimo" kūrinukas, tai ir šis, kuris vėlgi šiek tiek smagus tiems, kas nesusiduria ypač, bus jautrios prsicihkos išprovokuotas "baimių" kūrinukas.

PHOBIA

Pastatų baimė
Rūsių baimė
Gaujų baimė
Debesų baimė

Tvinkčiojančių kraujagyslių baimė

Baimė važiuoti
Baimė parduoti
Baimė ateiti
Baimė išeiti

Baimė prisėsti
Baimė pasenti
Baimė nutilti
Baimė išprotėti

Muzikos baimė
Žinios baimė
Kalbos baimė
Tylos baimė

Bijau išsižioti
Bijau sušukti
Bijau susigėsti
Bijau paspukti

Bijau drebėti
Bijau pridusti
Bijau bijoti
Bijau ...

:x

Yra toks vienas noras:
Išmokti išdrįsti
Išmokti bijoti
Išmokti suklysti
ir vėl atsistoti.

P.S. JEI ATSIRASTŲ ČIA UŽĖJĘS PASKAITYTI KOKS LINKSMŲ PLAUČIŲ ŽMOGIUX, NORĖČIAU KAD PADARYTŲ MANO ŠIO KŪRINUKO REMIXĄ-PARODIJĄ-INTERPRETACIJĄ, KAD PAJUOKINTŲ MANE IR DAR KĄ NORS.
FEEL FREE TO IMPROVISE

Čia kai kam gali pasirodyti šiek tiek erotizuotas, bet.
Būna jų būna, visokių. Nevamaind, visokių yra, visokių ir reikia =)
Šito eilėraščio pavadinimas yra "Jausmai"

Apjuosk ranka,
Priglausk šalia
Prie mano kaklo savo kaktą.
Užplūsk banga!
Jausmų galia!
Troškimo aklo plakimo taktas.
Ištrauk staiga
Gera valia
Aistrų spektakly mano raktą!

Ramu5 rašė:Ištrauk staiga
Gera valia
Aistrų spektakly mano raktą!

made my day.

(buvo skirta: X, Y ir Z)

Nemaža jau metų sulaukiau,
bet dar nebučiavęs mergaitės
(Mane tik bučiavo nuo vaikystės gilios.
Bučiavo, žadėjo mylėt ir viliojo.)

Pajusti tą bučinį svaigų
pirmoji išmokė mama
baltas pyragaičio putas
nuo lūpų man nurinkdama.

Paskui kiemo draugė pabandė,
bet gavo dėl to į dantis,
Kai staigiai priartino lūpas,
o aš jai bandžiau atsakyt.

Va šitaip abu susidūrėm -
abu taip skubėjom bučiuoti.
Skubėjome būti suaugę,
su jais koja kojon žygiuoti.

Kai mokiausi, įsimylėjau
į šviesią dausų žydraakę:
guašu ir ašarom liejau
jos veidą, kai ji atsisakė...

Kai ji atsisakė pašokti,
nueiti į kiną kartu,
slaptai susigūžęs stebėjau
į filmą žygiuojant vaikus.

Taip stengiausi aš pamatyti,
su kuo ji į kiną ateis!
Norėjau iš tolo paliesti
jos lūpas. Tiek pieštas kadaise...

Atėjo jau laikas, išmoko
visi vyresni mokiniai:
bučiuokliais, myluokliais šeštokai
jau buvo. Tai kur devintokai...

Mes baigėme klasę devintą,
į žygius važiavom dažnai.
Mačiau: žydraakę kabino
visi išvaizdžiausi bernai.

Dažniausiai aš keisdavau spalvą
iš pykčio, iš gėdos, aistros:
raudonas, nusukdavau galvą,
kukuojant jiems už nugaros.

Žinojau, išgirdęs jos balsą:
ji kaip visuomet su kažkuo.
Sukaupdavau jėgą ir narsą
Ir...
tekinas bėgau namo.

Oi, smerkdavo tėvas, "auklyba",
kodėl iš mokyklos dingstu,
kodėl pasirodau vėlyvas
rytais, - ant mokyklos "auklybos" nirštu?

Gerai, kad palikęs mokyklą
daugiau jos nėkart nemačiau...
Į Palangą, jūros stovyklą,
po mokslų skubėjau greičiau.

Bangas, karštą smėlį, panelę..
atvykęs norėjau pažinti
ir širdį, į Bežmogių Šalį ->>>NoMan's Land
ištrūkusią, susigražinti.

Tenai sutikau marijaną
iš meksikos serialo -
pietietišką veidą ir plaukus -
įdegusią, juodą panelę.

Suspindo viliojančios akys,
o manos atsakė iš karto.
Pašokom, ji vardą pasakė
ir aš... pasakiau savo vardą.

Pakako mums tų dviejų žodžių,
kad trauktumėm jūron kartu:
užburtas pietietiško grožio,
ieškojau jų, ... neištartų.

Taip pajūriu naktį mes ėjom nebyliai.
Stebėjau žvaigždes ir akis,
Užmiršęs save, kad ji čia ir kad myliu,
jog reikia išreikšt, išsakyt..

Tik kalnus mačiau, upę gilią:
supurtė gamtos stichija.
Nepabučiavau. Nusivyliau.
Užgeso aistra širdyje.

Mes valgėm drauge ir sėdėjom,
ir gėrėme fantą pliaže.
Mes šokom kartu, vaikštinėjom,
nors nebelaikiau jos gražia.

Grįžimas.. Jos draugės man moja,
kad jau atsisveikinti reikia.
Prispaudžiau jai lūpas priplojau,
kad draugės prikaišioti baigtų.

Nelengvai, ne iškart patikėjau:
"pietietę" bus lengva surast (!);
jog ji vasarėlei praėjus,
eis mokytis ten kur ir aš...

Radau aš nebylią mergaitę.
Nejautrią, be miego ženklų.
Kažkas juk turėjo ateiti
pas ją, kol nebuvo vėlu,

įpūsti gyvybę suspėti
pro lūpas kietai suspaustas,
ant veido jai ranką uždėti,
paglostyt akis užmerktas.

Mergaitė matyti išmoko
gražiąsias pasaulio spalvas;
paraudo, prisirpo, prinoko,
panoro bernų... Ne manęs.

O aš - lyg pasaulį pardavęs
Jį iškeičiau į svajones.
Kažkas su manim pasidarė:
dingau, nebebuvo manęs.

Pagailo savęs lyg kopūsto,
apteršto baltųjų drugių.
Ėmiau viską mesti, nuliūsti
po pasikeitimų staigių.

Žiūrėjau: pasaulis pro šalį
tik skriejo - garsus ir šviesus -
Kiekvienas turėjo panelę.
Panorau pavyti visus...

Iš gėdos, gašlumo ir baimės
ėjau į rankas be kalbų,
per prievartą kurdamas "laimę"
tikrai nestokojau darbų:

ir spaudžiau, ir minkiau, ir tryniau,
ir lūpomis lūpas liečiau,
o pilvas, liemuo ir sėdynė
už veidus net buvo arčiau.

Kasdien vis kartu. Bet netikom
šalia vienas kito iš viso.
Kaip buvo pradžioj, taip ir liko:
vaidinti, kad mylim, įgriso.


Tikiu, jog yra dar žmonių,
kurie niekuomet nebučiavo.
Apie tai, tiek sukaupę žinių,
kad ruošias išleist knygą savo.

Norėtus, kad knygoj kalbėtų -
nuo pat pirmutinės raidės -
kad bučiniui augam iš lėto,
klausydami savo.