- 2010 01 17, 15:06
#174573
Eidama taku pamačiau gražų krūmą. Jis žydėjo ir panorau užuosti jo kvapą. Aš pasilenkiau ir mane pastūmė. Man pavyko kristi šonu ir apsaugoti krūmą. Atsisukau pažiūrėti, kas tai padarė, o ten juokeisi tu. Plati plati ir nuoširdi šypsena, giedros akys ir draugiškas veidas. Tada pagalvojau: “Geras, mane pastūmė.“ Tu pasišaipei:
- Virtai kaip maišas. Negi nemoki grakčščiai nugriūti?
- Aš - maišas. Ko tu iš maišo nori?
Gražiai nusišypsojai giedru veidu. Atsigulei šalia. Aš taip pat atsiguliau. Pamaniau: „Jei aš vis tiek purvina.“
Tylėjai. Aš irgi tylėjau. Kvėpavai, buvai ramus it čia gimęs, it čia išaugęs ir visuomet čia gulėjęs, it augtų žolėse gulintys žmonės. Aš irgi kvėpavau. Norėjau grubiai nuvirtusi bent jau subtiliai patylėti, ramiai patylėti, it būčiau žolėje augantis žmogus.
Man pavyko tai padaryti. Negalėjau neužsimerkti ir nepajausti vėjo. Negalėjau nesišypsoti iš jo kutenimo. Negalėjau nebūti laiminga dėl veidu žaidžiančių plaukų. Negalėjau neatsimerkti ir nežiūrėti į dangų, nematyti debesų. Negalėjau nesistebėti jų purumu. Negalėjau, nes taip daro žolėse augantys žmonės.
Tu pasakei:
- Man gera gulėti. Kartais taip norėčiau būti visą dieną. Sulaukti vakaro. Pajausti, kaip darosi šalta. Sulaukti nakties. Įprasti prie vėsos. Stebėti žvaigždes. Girdėti žiogus. Sulaukti ryto. Jausti rūką.
Bet tu nebūtum tu nepridūręs:
- Bet, žinai, man gera dabar.
Taip kalba žolėse augantys žmonės, ir aš dabar žinau, kur tu gimei. Žinau, kada gimei ir kas yra tavo tėvas. Žinau, ką daro tavo motina. Dabar žinau, kad yra žmonių, kurie auga žolėse.
Aš atsakiau:
- Kartais aš irgi noriu to paties. Bet man taip pat gera dabar.
Tu šyptelėjai. Užsimerkei. Aš žiūrėjau į tave, tokį gražų. Man buvo įdomu, ar turi namą, ar gyveni bute? Kaip sutari su šeima? Ar dažnai eini apsipirkti? Ar tave įsimylėjusios visos merginos ir visi žmonės? Man buvo įdomu, ar žolėse augantys žmonės vairuoja mašinas?
Suabejojau dėl laiko. Gal tu jau užmigai? O gal užmigai? Kodėl tai negalėtų būti tiesa? Kodėl nebūtų galima užmigti čia ir dabar?
Panorau taip pat užmigti. Panorau miegoti pievoje, prie krūmo, prie mane pastūmusio žmogaus. Užsimerkiau. Sudvejojau, ar man ką nors įsivaizduoti, ar tiesiog jausti? Nusprendžiau jausti, bet svajos atėjo pačios ir užpildė vaizdais. Sapnavau, jog atsimerkiau tavimi, pabudau tavimi ir buvau žolėje augantis žmogus. Ir aš žinojau, jog vairuoju mašiną, kad pirkinių maišai man it pūkeliai ir aš myliu visas merginas bei visus žmones.
- Virtai kaip maišas. Negi nemoki grakčščiai nugriūti?
- Aš - maišas. Ko tu iš maišo nori?
Gražiai nusišypsojai giedru veidu. Atsigulei šalia. Aš taip pat atsiguliau. Pamaniau: „Jei aš vis tiek purvina.“
Tylėjai. Aš irgi tylėjau. Kvėpavai, buvai ramus it čia gimęs, it čia išaugęs ir visuomet čia gulėjęs, it augtų žolėse gulintys žmonės. Aš irgi kvėpavau. Norėjau grubiai nuvirtusi bent jau subtiliai patylėti, ramiai patylėti, it būčiau žolėje augantis žmogus.
Man pavyko tai padaryti. Negalėjau neužsimerkti ir nepajausti vėjo. Negalėjau nesišypsoti iš jo kutenimo. Negalėjau nebūti laiminga dėl veidu žaidžiančių plaukų. Negalėjau neatsimerkti ir nežiūrėti į dangų, nematyti debesų. Negalėjau nesistebėti jų purumu. Negalėjau, nes taip daro žolėse augantys žmonės.
Tu pasakei:
- Man gera gulėti. Kartais taip norėčiau būti visą dieną. Sulaukti vakaro. Pajausti, kaip darosi šalta. Sulaukti nakties. Įprasti prie vėsos. Stebėti žvaigždes. Girdėti žiogus. Sulaukti ryto. Jausti rūką.
Bet tu nebūtum tu nepridūręs:
- Bet, žinai, man gera dabar.
Taip kalba žolėse augantys žmonės, ir aš dabar žinau, kur tu gimei. Žinau, kada gimei ir kas yra tavo tėvas. Žinau, ką daro tavo motina. Dabar žinau, kad yra žmonių, kurie auga žolėse.
Aš atsakiau:
- Kartais aš irgi noriu to paties. Bet man taip pat gera dabar.
Tu šyptelėjai. Užsimerkei. Aš žiūrėjau į tave, tokį gražų. Man buvo įdomu, ar turi namą, ar gyveni bute? Kaip sutari su šeima? Ar dažnai eini apsipirkti? Ar tave įsimylėjusios visos merginos ir visi žmonės? Man buvo įdomu, ar žolėse augantys žmonės vairuoja mašinas?
Suabejojau dėl laiko. Gal tu jau užmigai? O gal užmigai? Kodėl tai negalėtų būti tiesa? Kodėl nebūtų galima užmigti čia ir dabar?
Panorau taip pat užmigti. Panorau miegoti pievoje, prie krūmo, prie mane pastūmusio žmogaus. Užsimerkiau. Sudvejojau, ar man ką nors įsivaizduoti, ar tiesiog jausti? Nusprendžiau jausti, bet svajos atėjo pačios ir užpildė vaizdais. Sapnavau, jog atsimerkiau tavimi, pabudau tavimi ir buvau žolėje augantis žmogus. Ir aš žinojau, jog vairuoju mašiną, kad pirkinių maišai man it pūkeliai ir aš myliu visas merginas bei visus žmones.
