nedepresuok.lt

Susikaupiau ir čia įkelsiu savo poetinių popieriaus ir plunksnos prievartavimų ( ;

pasenau
turbūt taip
kaip pasensta prisiminimai
odai nusidiriant nuo
tviskančių kiaurymių
ir kačių balsai
it cigarečių dūmai mylintis
rodos
pasenau lyg koks tipinis tipas
taip tipiškai ir nesigręžiojant
į vaikiškai patemptas lūpas
blakstienomis nulašėjusius nešvarumus
bėgau pasišokčiodamas
sprindis į dangų ir šešios pėdos į žemę
vogčiomis vagiant valkatų šešėlius
kad atvertų duris namuose kur nėra durų kai išėjus
atrodo pasenau
nusirišęs nuo akių rūką
nusikapojęs pirštus ir
palaidojęs greta savęs
prie tavo lūpų
tai kas dar
nenugyventa

Į delnus sninga pasaka
Nejaučiu
Tik stebiu lūpų lytėjimą pro sugniaužtų
Kumščių ertmes
Rodos miriau
Nespėjau paslėpti tavo atspindžio po langų grotomis
Išsidaviau
Cezario pjūvis nelauktiesiems
Ir klampesnis už meilę kraujas—
Iš riešų sunkiasi tavo juokas
Tas sielą apkabinantis juokas
Tarsi besisklaidantis prisiminimų kvapas
Ir lyg netyčia
Miriau
Džiugiai vienišas
Užklojęs lūpas pasaka
Kad nebeištartų
myliu

Sniego šiugždesys sielos kertelėse;
Štai tu verki,
Priglausdamas apnuogintais žodžiais,
pridėjęs pirštą prie lūpų:
- šš, mylimoji, nutilk –
Sūkuriuojanti žiemos pasaka
Naktinio žibinto pasostėje,
Nuodėmių brūkšnius ir daugtaškius
Tarsi šermukšniais išbarstytus takus iš namų
Į namus
Sulesa išbadėję virsmo maitvanagiai,
Tik efemeriškas lūpų virptelėjimas trečiąjį sykį išsižadant;
Tarp užmaršties ir rytoj
Delnai sklidini balkšvo laiko smėlio:
Tūkstantis smilčių užmaršties smegduobėms,
Prisiminimų kabliataškiams pūgos užantyje.
Ir štai tu verki:
Lūžtančio ledo poezijoj
Už pravirų langinių pakvimpa nusidriekęs
atgimimo dangus

na čia pradžiai (;

Oho kiek daug minciu tu turi .

Labai modernistiska, kaip pati sakei ir grazu

Nakties siūbavimas prie senstelėjusių sielos krantų
Tokios tos slenksčių dulkės –
Ant tavojo šerkšno pelenais užsnūstančios
Neišeik, ne, dar ne
Toks tas tylėjimas atsisveikinant –
Nemokšiškai tirštuose potepiuose įkalintas
Ne sudie – tik myliu
Atvirai ir nesivaržydamas, kaip juoku springstantis vaikas
Kaip prieš tūkstančius metų mylėjau nespėjęs užgimti - - -
Tėviškai sūrus bučinys į vėstančią kaktą
Tarsi palaiminimas žengiant prie ešafoto - -
Rodos, visa, kas liko –
Sauja smėlio į vandenyną po kojomis
--
o pavasari, nupaišyki mylimą ant mano delnų
nupaišyki save
kol dar nenurimo naktis
kol dar nepražydo obelys ant mano kapo

Merci ( ;

Boku Ar kaip ten..

beaucoup (kas reiškia daug) dažniausiai vartojamas su merci, kas reiškia labai ačiū mūsų kalboj. O prancūziškai prašom būtų s'il vous plaît (;

Mmmmmmmmmmmm.............. Dievinu prancuzu kalba Noreciau kada nors jos ismokti

patikėk, aš irgi, išmokt jau nebesitikiu, bet žavėjausi visada, nes nuostabi kalba. (;

sielos lašėjimas prieblandoj
glostai išdegusiais žodžiais
neberasdamas kuo prisidengti
tokioj purpurinėj ramumoj
nuogas nepaisant batų
nusišypsai amžinybei užmigęs
ir darosi taip vaikiškai vaikiškai
liūdna
klampus užsimiršimas lūpoms virpant
rodos pavasarėja rudeniui bręstant
iš akių byrėte byra kaštonai
į darganose besikalančią žolę
mirtis neužgimus
prieblandoj tvinstant upėms iš sielos dumblo
tik basose kojose nepalikdamas pėdsakų
gimsta pavasaris
vėl pavasarėja
rodos tik pavasarėja