- 2011 12 04, 16:00
#240496
Pasidalinsiu gal ir aš savo rašliava.
Ingeborga
- O, kokia piuki diena! Kokia neįprasta, šviesi žiemos diena! – meiliai sušuko Ingeborga, išėjusi iš namų. Zylės čiulbė, lyg įsimylėjusios mergelės, ir švytėjo balta gruodžio saulė, atsispindėdama ant nepaliesto sniego paviršiaus, bylodama apie tai, jog šiame pasaulyje ne viskas yra beprasmiška. Šviežus žieminis šaltukas meiliai kuteno nosį, atgaivindamas pačius aukščiausius jausmus. „Tebūnie meilė!“ – va, ką buvo galima perskaityti iš šio nepaprastai malonaus peizažo.
Ingeborga važiavo pas savo mylimąjį. Jis, tobulas angelas, visada laukė jos švelnių prisilietimų, šiltų apkabinimų ir aistringų žodžių. Jis taip džiaugdavosi jos meile! O, kaip blizgėjo Romo akys, kaip stukseno širdelė, kaip drebėjo rankos meilės akimirkomis! Jis visada pašnibždomis kartodavo:
- Tavo meilė man duoda jėgų gyventi. Tavo meilė verčia mane jaustis dievu!
Ir blizgančios ašaros bėgo per Ingeborgos rausvus žandus, girdint šiuos meilės žodžius. Ji jautėsi pati laimingiausia pasaulyje, juk meilė – tai svarbiausias gyvenime dalykas. Be meilės – mes tik zvimbiantys vario gabalai, o ne žmonės!
Ingeborga kaip įsimylėjusi lakštingala parskrido į pasimatymo vietą. Ji taip laukė savo mylimojo! Jo meilė įkvėpdavo ją, jo meilios akys spindėjo švelnumu. Ir va jis, va mylimasis!
- Romai!
- Ingeborga!
Ir jie stipriai apsikabino ir aistringai pasibučiavo, taip išreikšdami savo amžiną meilę. Susikabinę rankomis, jie ėjo per spalvingas Akropolio alejas, ir viskas švytėjo tik dėl jų!
- O, Romai! Kaip liūdna, kaip nepaprastai nyku man buvo be tavęs! Aš maniau, kad neišgyvensiu šios vienos dienos, juk mano meilė tokia nepaprastai stipri, kad išdegina sielą, jei tavęs nėra šalia!
- O, Ingeborga! O, mano gražioji Ingeborga! Kaip malonu man girdėti tavo meilės žodžius! Juk meilė – tai vienintelė priežastis, dėl kurios verta gyventi! Juk tik tada, kai esi mylimas, gali gerbti save ir sakyti: „Va, aš esu žmogus, o ne niekas“. Jei tavęs nemyli – tavo egzistencija neturi ne mažiausios prasmės, tu esi paskutinė išmata! Meilė įrodo, kad esi idealus!
- O, Romai! Koks malonus man tavo džiaugsmas! Aš tokia laiminga! Mano meilė tau niekada nesibaigs. Ji tokia tobula, tokia neįprasta, tokia stipri! Noriu būti su tavimi kiekvieną gyvenimo akimirką, noriu nuolat tave matyti.
- O, Ingeborga! Kaip malonu man tai girdėti! Tačau aš turiu greitai eiti...
- O, Romai!... Kur išeini tu?...
- O, Ingeborga! Į pasimatymą aš einu.
Ir Ingeborga apsiverkė. Didelės, skaisčios ašaros bėgo per jos žandus ir lašėjo ant grindų. Ingeborga raudojo iš nepaprasto sielvarto.
- Kodėl, o Romai, kodėl elgiesi taip su manimi?...
- O, Ingeborga! Tavo meilė nuo to tik sustiprės! Tu mylėsi mane dar karščiau, dar švelniau. Aš tikrai žinau tai!
***
- O, Romai! Man gyvenimas nemielas be tavęs! Aš negaliu gyventi taip, atleisk. Tebūnie mirtis, ji man dabar auksčiausioji palaima!
- Gal jau baigsi, ką?
- O, Romai! Taip, aš baigsiu! Užbaigsiu savo apgailėtiną gyvenimą visiems laikams. Žinau, kad myli ją. Žinau, kad ji dabar tavo širdžiai mielesnė.
- Nu nemyliu, aš su ją tik savaite tebendrauju.
- O, Romai, negi nepameni? Mūsų meilė prasidėjo nuo pirmo žvilgsnio! Laikas meilei nieko nereiškia. Sudiev, mylimasis!
Ir šoko Ingeborga pro langą ir susilaužė koją. O Romas gyveno su savo nauja mergina ilgai ir laimingai.
FIN
Ingeborga
- O, kokia piuki diena! Kokia neįprasta, šviesi žiemos diena! – meiliai sušuko Ingeborga, išėjusi iš namų. Zylės čiulbė, lyg įsimylėjusios mergelės, ir švytėjo balta gruodžio saulė, atsispindėdama ant nepaliesto sniego paviršiaus, bylodama apie tai, jog šiame pasaulyje ne viskas yra beprasmiška. Šviežus žieminis šaltukas meiliai kuteno nosį, atgaivindamas pačius aukščiausius jausmus. „Tebūnie meilė!“ – va, ką buvo galima perskaityti iš šio nepaprastai malonaus peizažo.
Ingeborga važiavo pas savo mylimąjį. Jis, tobulas angelas, visada laukė jos švelnių prisilietimų, šiltų apkabinimų ir aistringų žodžių. Jis taip džiaugdavosi jos meile! O, kaip blizgėjo Romo akys, kaip stukseno širdelė, kaip drebėjo rankos meilės akimirkomis! Jis visada pašnibždomis kartodavo:
- Tavo meilė man duoda jėgų gyventi. Tavo meilė verčia mane jaustis dievu!
Ir blizgančios ašaros bėgo per Ingeborgos rausvus žandus, girdint šiuos meilės žodžius. Ji jautėsi pati laimingiausia pasaulyje, juk meilė – tai svarbiausias gyvenime dalykas. Be meilės – mes tik zvimbiantys vario gabalai, o ne žmonės!
Ingeborga kaip įsimylėjusi lakštingala parskrido į pasimatymo vietą. Ji taip laukė savo mylimojo! Jo meilė įkvėpdavo ją, jo meilios akys spindėjo švelnumu. Ir va jis, va mylimasis!
- Romai!
- Ingeborga!
Ir jie stipriai apsikabino ir aistringai pasibučiavo, taip išreikšdami savo amžiną meilę. Susikabinę rankomis, jie ėjo per spalvingas Akropolio alejas, ir viskas švytėjo tik dėl jų!
- O, Romai! Kaip liūdna, kaip nepaprastai nyku man buvo be tavęs! Aš maniau, kad neišgyvensiu šios vienos dienos, juk mano meilė tokia nepaprastai stipri, kad išdegina sielą, jei tavęs nėra šalia!
- O, Ingeborga! O, mano gražioji Ingeborga! Kaip malonu man girdėti tavo meilės žodžius! Juk meilė – tai vienintelė priežastis, dėl kurios verta gyventi! Juk tik tada, kai esi mylimas, gali gerbti save ir sakyti: „Va, aš esu žmogus, o ne niekas“. Jei tavęs nemyli – tavo egzistencija neturi ne mažiausios prasmės, tu esi paskutinė išmata! Meilė įrodo, kad esi idealus!
- O, Romai! Koks malonus man tavo džiaugsmas! Aš tokia laiminga! Mano meilė tau niekada nesibaigs. Ji tokia tobula, tokia neįprasta, tokia stipri! Noriu būti su tavimi kiekvieną gyvenimo akimirką, noriu nuolat tave matyti.
- O, Ingeborga! Kaip malonu man tai girdėti! Tačau aš turiu greitai eiti...
- O, Romai!... Kur išeini tu?...
- O, Ingeborga! Į pasimatymą aš einu.
Ir Ingeborga apsiverkė. Didelės, skaisčios ašaros bėgo per jos žandus ir lašėjo ant grindų. Ingeborga raudojo iš nepaprasto sielvarto.
- Kodėl, o Romai, kodėl elgiesi taip su manimi?...
- O, Ingeborga! Tavo meilė nuo to tik sustiprės! Tu mylėsi mane dar karščiau, dar švelniau. Aš tikrai žinau tai!
***
- O, Romai! Man gyvenimas nemielas be tavęs! Aš negaliu gyventi taip, atleisk. Tebūnie mirtis, ji man dabar auksčiausioji palaima!
- Gal jau baigsi, ką?
- O, Romai! Taip, aš baigsiu! Užbaigsiu savo apgailėtiną gyvenimą visiems laikams. Žinau, kad myli ją. Žinau, kad ji dabar tavo širdžiai mielesnė.
- Nu nemyliu, aš su ją tik savaite tebendrauju.
- O, Romai, negi nepameni? Mūsų meilė prasidėjo nuo pirmo žvilgsnio! Laikas meilei nieko nereiškia. Sudiev, mylimasis!
Ir šoko Ingeborga pro langą ir susilaužė koją. O Romas gyveno su savo nauja mergina ilgai ir laimingai.
FIN
