Startas-finisas
Parašytas: 2012 03 17, 19:12startas-finisas
Nejaugi laikas iš tiesų šitaip greitai bėga? Baisu...Ir kartu šitaip džiugu. Greičiau!Greičiau!!! Lėk .Starto linija jau seniai seniai nutolo.Bėk.Pralenk kitus.Perlipk nugriuvusius trasoj. Kalusykis tave palaikančių balsų ūžimo.Pajusk gyvulio jėgą savyje.Tu esi žvėris.Ne žmogus.Atsimink tai. Žmogui šiame pasaulyje vietos nėra. Jausmai šičia negalimi. Jei nori išgyventi...Ašaros?Kam jos įdomios? Nebent tau pačiam...Velniop jas.Bėk .Tolyn.Pirmyn.Antraip tave patį perlips,sutryps ir sumindys.Slpni niekam nereikalingi.Jie tėra pūvančios mėsos gabalai.Juk nenori būti pūvanti mėsa? Tad-bėk.Bėk...Aš žiauri?Liaukis...Juk tu pats mane to išmokei.Nekovosi-negyvensi.Dabar,kai aš tai sakau...nejaugi iš mano lūpų visa skamba KITAIP nei iš tavųjų? Mama?Tėti?Drauge?Prieše?...Aš tik cituoju.Cituoju ir bėgu savo gyvenimo trasoje.Laukiu finišo tiesiosios.Greičiau...Jėgos seniai išseko.Stotelė.Gurkštelti tyro vandens gurkšnio.Vyro rankos tiesia taurę.Geriu šitaip godžiai..Taurė dūžta ir turiu lėkti tolyn.Tas vanduo...Tik suerzina...Suteikia vilties,jog trasą sugebėsiu įveikti.Et...nebūtų jo-greičiau nusibaigčiau šitoj beprotybėj.Minia...Didžiulė minia bėga kartu su manimi.Į ją karts nuo karto įsilieja nauji asmenys.Kartais iš jos iškrenta kažkas...Liūdna ,kuomet šitaip nutinka.Bet ...reikia BĖGTI. Draugas suklupo.Mano partneris trasoje.Mėginau pagelbėti,bet viskas veltui...Kažkodėl atsistojęs ant kojų –manęs jis nebenorėjo matyti...Nebepanoro tęsti maratono greta.Ką gi...Bėgu toliau...Pavargau..Mėginu įtikinti teisėjus,kad leistų bent minutėlę poilsio.Tačiau jie žiaurūs.Neleidžia ir tiek.Viduje kyla maišto idėjos.Čiumpu vyno butelį ir skustuvo ašmenį.Grasinu.Tačiau į tai visi numoja ranka.Vėlei pasiduodu.Bėgu toliau.
Kuomet pabaigsiu savo gyvenimo kelią-parašysiu.Tik,žinoma,ne šičia...Ne į šitą popieriaus lapą..Tada,kai rašysiu...Švies saulė.Žinai kodėl?Ogi todėl,kad galėsiu pasiilsėti nuo bėgimo maratono.Ilsėdamasi sėdėsiu žalioje pievoje ir žvelgsiu į saulę.Pirmą kartą.Ir tada...nusišypsosiu tau.
eilerastis cha cha
leisk man sustabdyti tavo sirdi
mat jos plakimas per stiprus..
leisk man nors trumpanm numirti
nes siandiena gyvenimas per sunkus..
leisk man nors trumpam ikvepti
nuo suodziu smarves pavargau..
leisk man nors trumpam akis pramerkti
seniai svajojau prareget..
leisk man nors karta patiketi
savim,tavim...zmogumi..
leisk man truputeli paskraidyti
tam ,kad suprasciau..
jog dangus yra riba.
..
Nes tu nežinojai,kad galiausiai tavo kapa apgaubs auksiniu lapu glebys. Jau 21 karta maciau kaip sninga. Tu ,berods, 60 kartu daugiau.papasakok man apie tai. Ar snaiges tada buvo kitokios?ar jos tirpo skaidriau? Taip... o as maciau 21 ziema. Visada ja megau. Nors kaskart ji budavo vis tpokia pat. Niuriai fantastiška. Tokia melanvholiskai ironiška. Taip,ruduo tera liūdnas verkiantis poetas,o stai ziema...ji kitokia. Sedi sniege susalusiom kojom ir juokiesi kartu su ziema is saves . ji sako,jog esame kvailiai. Bejėgiai kvailiai. Tokie mes ir esame. Mes-zmones. Pasaulio valdovai. Trapseni ir voratinklio siula.skandiname save gyvenimo beprasmybėje. Oro trukumas tik dar labiau ikvepia gyventi.vis gyvename ir gyvename...o galo nera. Tuo tarpu išdidi ziema sypsosi. Ji viska zino. Viska... juk tai ji ir uzsalde žmogaus siela iki visiškos beprotybes.iki visiško suvokimo . nepakeliamos tiesos.
Ir šiandien as soku ant sniego valso žingsneliu tango. Cha. O ji,manoji ziema, žaismingai gnaibo mano pedas ,karts nuo karto vis pakisdama koja ir paguldydama mane ant ledo. Guliu ir jauciu kaip gera.sitaip gera guleti ir nejudeti,tik kvėpuoti. Vis leciau ir leciau. Leciau..leciau...ar dar girdi mane? Dar vienas oro gusi...viskas..jau.pirstai liecia sniega taip tyliai ir tarytum visiškai nekaltai tirpstanti ranku silumoj.ziema nekalta. Ji manes neprazude. Tik padėjo. Padėjo ištirpti .amzinai.
..
drugelis is ziemos pasakos-lyriskas vaizdelis
Vienas,du,trys,keturi,..Vienas ,du,trys,..Trapus.Neitiketinai paprastas ir fantastiskai grazus.Gleznas drugelio sparneliu plazdenimas salciu alsuojanciame apserksnyjusiame miske.Vienas,du,trys,keturi,..Pasiklydes mazytis drugelis ziemos sapne.Kagi tu sicia darai?Nejaugi nezinai,kad neturi cia buti?Susalsi,mazyti mano...Suslaps tavo trapus sparnai,susals tavo gleznas kunelis.Kurgi tu skrendi,kvailiuk?Ironiska...taciau taip paprasta. Sakai-"as cia gyvenu.Cia,ziemoje.". Sypsausi.Kvailiukas.Snaiges tave istirpdys.Numirsi.Atgulsi milziniskoje sniego pusnyje.Bet tau vis vien.Vis vis tiek-skrendi sau...O snaiges krenta...Nepaliaujamai soka savo savo salta mirtina soki.O tu soki drauge su jomis.Skristi darosi vis sunkiau ir sunkiau.Susalai.Drebi.Tirti it epuses lapelis.Sausio vidurys.O jame gyvena drugelis.Priglaudziu tave savo dideliame delne.Dovanoju tau siluma.Taciau jau per velu.Nebereikia tau mano ranku.Sakai-"reikejo anksciau jas istiesti.". Ir as tave suprantu.Is tiesu-reikejo anksciau...Uzmerki savo juodas tarytum sudegusio medzio angliukai akutes.Krenti i pusni.I ziemos tau paruosta guoli.Apsikloji snaigemis ir uzmiegi...Baigesi tavo kelione.Bet tad ir nenuostabu-juk atsidurei ne ten kur turejai buti -drugelis iemoje...Taip ir turejo atsitikti-mirtis.Liudna..Bet vis tik kaip zavu-drugelis sniego patale.Privercia susimastyti.Kodel jis cia?Matyt,taip tiesiog reikejo...Kartais sitaip buna.Drugelis is ziemos pasakos...
Mazame kambarelyje gyveno zmogus
Mažame kambarėlyje gyveno žmogus. Be galo keistas ir,galbūt dėl to savo keistumo-toks vienišas. Išbales veidas ,rodos, buvo susijungęs į vieną nedalomą visumą kartu su kambariu. Na,o juk nieko ir keisto tatai… Laikui bėgant supanasėjame su tuo,kas gyvenime brangiausia… Raukšlėtomis rankomis liesdamas senas apdulkėjusias knygas,stovinčias ant kreivai sukaltos lentynos,žmogus vis nuklysdavo į prisiminimus.Ir kaskart tai darant,jo skruostais tarytum netyčia imdavo tekėti ašaros.Tokie sūrūs ir paprasti vienišo gyvenimo perlai.Kokia nesuskaičiuojama jų galybė puosė žmogaus skruostus,krūtinę,rankas,.. Sudžiuvo žmogelis …Maži juokai šitokią galybę baltųjų akmenukų paleisti į pasaulį. Vis rieda ir rieda…Ir galo nematyti.
Kas gali buti baisiau uz vienišą gyvenimą?Juk gyvenimai turi turėti kitų gyvenimų besisukinejančių aplink,besijuokiančių ir beverkiančių drauge… NIekada niekas nemylėjo. Nė kart …Dar nė kart.Matyt,nenorėjo… O žmogus? Ar jis mylėjo? Nežinia,galbūt… kada nors gerokai anksčiau,prieš daugelį metų,vaikyste kvėpuojant…Tačiau laikas negailestingai stumdo ir juokiasi iš mylinčių be atsako. Meilė išsigimsta tokių žmonių širdyse. Jie ima savęs (ir kitų,pasitaikiusių jų kelyje)klausinėti-kas gi ta meilė? Mat patys niekada jos neregėjo…Aklieji ,niekuomet nematę kalnų didybės ir paukščio laisvės šokio,besiskleidžiančio pakalnutės žiedo ir tylaus sruvenančio upelio…
Mažame kambarėlyje gyveno žmogus. Tuščiomis akimis žvelgė pro langą,tokį purviną purviną… Nebeliko net ašarų jam nuplauti. Ka daryti? Kaip toliau gyventi? Nieko jis nebenorėjo,visiškai nieko…Girdi? Nieko ! Mirti taip pat…Uždarytas aukščiausiame bokšte,kur,rodos, nė saulės spindulys nenori prisiartinti. Laimingieji bijo nelaimėliu. Taip labai labai … Kaip nuo maro bėga tolyn,gal bijo uzsikrėsti? Vienišumas neužkrečiamas, nebijokit. Tai mirtina liga,lėtine ir progresuojanti,tačiau kartais išgydoma. Deja,nėra daktarų…”Gal tu? “-nedrąsiai užkalbino žmogus juodą kėkštą nutūpusį ant palangės.-“Juokauju,neišsigąsk,skrisk pas kitus laiminguosius ,o mane palik…”. Paukštis nuskrido ir nė kart negrįžtelėjo atgal.Vargšelis, išsigando to siaubo ,kurį pamatė žmogaus akyse-begalinės beprotiškos vienatvės.
Naktį žmogus sėdėjo ant lovos krašto ir žiūrejo į tamsą žaidžiančią kambario kampuose. Šalia žmogaus prisėdo ir didinga ,grakšti,gražuolė vienuma. Ji prisislinko ir visa savo esybe prigludo prie žmogaus. Apkabino įi taip stipriai….taip labai labai stipriai.Žmogus nedrąsiai šypsojosi ir vis verkė verkė..Springdamas ašaromis jis vis stipriau glaudėsi vienumai prie peties. Ir šitaip visą naktį.
Išaušus rytui prie to purvinojo lango atksrido vakarykštis kėkštas.Snape jis nešė trupinėlį laimės,kuria norėjo pasidalyti su žmogumi. Taciau buvo per vėlu. … Žmogus mirė.Šalia jo rymojo vienuma ir glostė šiam žilus plaukus.
Nejaugi laikas iš tiesų šitaip greitai bėga? Baisu...Ir kartu šitaip džiugu. Greičiau!Greičiau!!! Lėk .Starto linija jau seniai seniai nutolo.Bėk.Pralenk kitus.Perlipk nugriuvusius trasoj. Kalusykis tave palaikančių balsų ūžimo.Pajusk gyvulio jėgą savyje.Tu esi žvėris.Ne žmogus.Atsimink tai. Žmogui šiame pasaulyje vietos nėra. Jausmai šičia negalimi. Jei nori išgyventi...Ašaros?Kam jos įdomios? Nebent tau pačiam...Velniop jas.Bėk .Tolyn.Pirmyn.Antraip tave patį perlips,sutryps ir sumindys.Slpni niekam nereikalingi.Jie tėra pūvančios mėsos gabalai.Juk nenori būti pūvanti mėsa? Tad-bėk.Bėk...Aš žiauri?Liaukis...Juk tu pats mane to išmokei.Nekovosi-negyvensi.Dabar,kai aš tai sakau...nejaugi iš mano lūpų visa skamba KITAIP nei iš tavųjų? Mama?Tėti?Drauge?Prieše?...Aš tik cituoju.Cituoju ir bėgu savo gyvenimo trasoje.Laukiu finišo tiesiosios.Greičiau...Jėgos seniai išseko.Stotelė.Gurkštelti tyro vandens gurkšnio.Vyro rankos tiesia taurę.Geriu šitaip godžiai..Taurė dūžta ir turiu lėkti tolyn.Tas vanduo...Tik suerzina...Suteikia vilties,jog trasą sugebėsiu įveikti.Et...nebūtų jo-greičiau nusibaigčiau šitoj beprotybėj.Minia...Didžiulė minia bėga kartu su manimi.Į ją karts nuo karto įsilieja nauji asmenys.Kartais iš jos iškrenta kažkas...Liūdna ,kuomet šitaip nutinka.Bet ...reikia BĖGTI. Draugas suklupo.Mano partneris trasoje.Mėginau pagelbėti,bet viskas veltui...Kažkodėl atsistojęs ant kojų –manęs jis nebenorėjo matyti...Nebepanoro tęsti maratono greta.Ką gi...Bėgu toliau...Pavargau..Mėginu įtikinti teisėjus,kad leistų bent minutėlę poilsio.Tačiau jie žiaurūs.Neleidžia ir tiek.Viduje kyla maišto idėjos.Čiumpu vyno butelį ir skustuvo ašmenį.Grasinu.Tačiau į tai visi numoja ranka.Vėlei pasiduodu.Bėgu toliau.
Kuomet pabaigsiu savo gyvenimo kelią-parašysiu.Tik,žinoma,ne šičia...Ne į šitą popieriaus lapą..Tada,kai rašysiu...Švies saulė.Žinai kodėl?Ogi todėl,kad galėsiu pasiilsėti nuo bėgimo maratono.Ilsėdamasi sėdėsiu žalioje pievoje ir žvelgsiu į saulę.Pirmą kartą.Ir tada...nusišypsosiu tau.
eilerastis cha cha
leisk man sustabdyti tavo sirdi
mat jos plakimas per stiprus..
leisk man nors trumpanm numirti
nes siandiena gyvenimas per sunkus..
leisk man nors trumpam ikvepti
nuo suodziu smarves pavargau..
leisk man nors trumpam akis pramerkti
seniai svajojau prareget..
leisk man nors karta patiketi
savim,tavim...zmogumi..
leisk man truputeli paskraidyti
tam ,kad suprasciau..
jog dangus yra riba.
..
Nes tu nežinojai,kad galiausiai tavo kapa apgaubs auksiniu lapu glebys. Jau 21 karta maciau kaip sninga. Tu ,berods, 60 kartu daugiau.papasakok man apie tai. Ar snaiges tada buvo kitokios?ar jos tirpo skaidriau? Taip... o as maciau 21 ziema. Visada ja megau. Nors kaskart ji budavo vis tpokia pat. Niuriai fantastiška. Tokia melanvholiskai ironiška. Taip,ruduo tera liūdnas verkiantis poetas,o stai ziema...ji kitokia. Sedi sniege susalusiom kojom ir juokiesi kartu su ziema is saves . ji sako,jog esame kvailiai. Bejėgiai kvailiai. Tokie mes ir esame. Mes-zmones. Pasaulio valdovai. Trapseni ir voratinklio siula.skandiname save gyvenimo beprasmybėje. Oro trukumas tik dar labiau ikvepia gyventi.vis gyvename ir gyvename...o galo nera. Tuo tarpu išdidi ziema sypsosi. Ji viska zino. Viska... juk tai ji ir uzsalde žmogaus siela iki visiškos beprotybes.iki visiško suvokimo . nepakeliamos tiesos.
Ir šiandien as soku ant sniego valso žingsneliu tango. Cha. O ji,manoji ziema, žaismingai gnaibo mano pedas ,karts nuo karto vis pakisdama koja ir paguldydama mane ant ledo. Guliu ir jauciu kaip gera.sitaip gera guleti ir nejudeti,tik kvėpuoti. Vis leciau ir leciau. Leciau..leciau...ar dar girdi mane? Dar vienas oro gusi...viskas..jau.pirstai liecia sniega taip tyliai ir tarytum visiškai nekaltai tirpstanti ranku silumoj.ziema nekalta. Ji manes neprazude. Tik padėjo. Padėjo ištirpti .amzinai.
..
drugelis is ziemos pasakos-lyriskas vaizdelis
Vienas,du,trys,keturi,..Vienas ,du,trys,..Trapus.Neitiketinai paprastas ir fantastiskai grazus.Gleznas drugelio sparneliu plazdenimas salciu alsuojanciame apserksnyjusiame miske.Vienas,du,trys,keturi,..Pasiklydes mazytis drugelis ziemos sapne.Kagi tu sicia darai?Nejaugi nezinai,kad neturi cia buti?Susalsi,mazyti mano...Suslaps tavo trapus sparnai,susals tavo gleznas kunelis.Kurgi tu skrendi,kvailiuk?Ironiska...taciau taip paprasta. Sakai-"as cia gyvenu.Cia,ziemoje.". Sypsausi.Kvailiukas.Snaiges tave istirpdys.Numirsi.Atgulsi milziniskoje sniego pusnyje.Bet tau vis vien.Vis vis tiek-skrendi sau...O snaiges krenta...Nepaliaujamai soka savo savo salta mirtina soki.O tu soki drauge su jomis.Skristi darosi vis sunkiau ir sunkiau.Susalai.Drebi.Tirti it epuses lapelis.Sausio vidurys.O jame gyvena drugelis.Priglaudziu tave savo dideliame delne.Dovanoju tau siluma.Taciau jau per velu.Nebereikia tau mano ranku.Sakai-"reikejo anksciau jas istiesti.". Ir as tave suprantu.Is tiesu-reikejo anksciau...Uzmerki savo juodas tarytum sudegusio medzio angliukai akutes.Krenti i pusni.I ziemos tau paruosta guoli.Apsikloji snaigemis ir uzmiegi...Baigesi tavo kelione.Bet tad ir nenuostabu-juk atsidurei ne ten kur turejai buti -drugelis iemoje...Taip ir turejo atsitikti-mirtis.Liudna..Bet vis tik kaip zavu-drugelis sniego patale.Privercia susimastyti.Kodel jis cia?Matyt,taip tiesiog reikejo...Kartais sitaip buna.Drugelis is ziemos pasakos...
Mazame kambarelyje gyveno zmogus
Mažame kambarėlyje gyveno žmogus. Be galo keistas ir,galbūt dėl to savo keistumo-toks vienišas. Išbales veidas ,rodos, buvo susijungęs į vieną nedalomą visumą kartu su kambariu. Na,o juk nieko ir keisto tatai… Laikui bėgant supanasėjame su tuo,kas gyvenime brangiausia… Raukšlėtomis rankomis liesdamas senas apdulkėjusias knygas,stovinčias ant kreivai sukaltos lentynos,žmogus vis nuklysdavo į prisiminimus.Ir kaskart tai darant,jo skruostais tarytum netyčia imdavo tekėti ašaros.Tokie sūrūs ir paprasti vienišo gyvenimo perlai.Kokia nesuskaičiuojama jų galybė puosė žmogaus skruostus,krūtinę,rankas,.. Sudžiuvo žmogelis …Maži juokai šitokią galybę baltųjų akmenukų paleisti į pasaulį. Vis rieda ir rieda…Ir galo nematyti.
Kas gali buti baisiau uz vienišą gyvenimą?Juk gyvenimai turi turėti kitų gyvenimų besisukinejančių aplink,besijuokiančių ir beverkiančių drauge… NIekada niekas nemylėjo. Nė kart …Dar nė kart.Matyt,nenorėjo… O žmogus? Ar jis mylėjo? Nežinia,galbūt… kada nors gerokai anksčiau,prieš daugelį metų,vaikyste kvėpuojant…Tačiau laikas negailestingai stumdo ir juokiasi iš mylinčių be atsako. Meilė išsigimsta tokių žmonių širdyse. Jie ima savęs (ir kitų,pasitaikiusių jų kelyje)klausinėti-kas gi ta meilė? Mat patys niekada jos neregėjo…Aklieji ,niekuomet nematę kalnų didybės ir paukščio laisvės šokio,besiskleidžiančio pakalnutės žiedo ir tylaus sruvenančio upelio…
Mažame kambarėlyje gyveno žmogus. Tuščiomis akimis žvelgė pro langą,tokį purviną purviną… Nebeliko net ašarų jam nuplauti. Ka daryti? Kaip toliau gyventi? Nieko jis nebenorėjo,visiškai nieko…Girdi? Nieko ! Mirti taip pat…Uždarytas aukščiausiame bokšte,kur,rodos, nė saulės spindulys nenori prisiartinti. Laimingieji bijo nelaimėliu. Taip labai labai … Kaip nuo maro bėga tolyn,gal bijo uzsikrėsti? Vienišumas neužkrečiamas, nebijokit. Tai mirtina liga,lėtine ir progresuojanti,tačiau kartais išgydoma. Deja,nėra daktarų…”Gal tu? “-nedrąsiai užkalbino žmogus juodą kėkštą nutūpusį ant palangės.-“Juokauju,neišsigąsk,skrisk pas kitus laiminguosius ,o mane palik…”. Paukštis nuskrido ir nė kart negrįžtelėjo atgal.Vargšelis, išsigando to siaubo ,kurį pamatė žmogaus akyse-begalinės beprotiškos vienatvės.
Naktį žmogus sėdėjo ant lovos krašto ir žiūrejo į tamsą žaidžiančią kambario kampuose. Šalia žmogaus prisėdo ir didinga ,grakšti,gražuolė vienuma. Ji prisislinko ir visa savo esybe prigludo prie žmogaus. Apkabino įi taip stipriai….taip labai labai stipriai.Žmogus nedrąsiai šypsojosi ir vis verkė verkė..Springdamas ašaromis jis vis stipriau glaudėsi vienumai prie peties. Ir šitaip visą naktį.
Išaušus rytui prie to purvinojo lango atksrido vakarykštis kėkštas.Snape jis nešė trupinėlį laimės,kuria norėjo pasidalyti su žmogumi. Taciau buvo per vėlu. … Žmogus mirė.Šalia jo rymojo vienuma ir glostė šiam žilus plaukus.