nedepresuok.lt

svetimkunis rašė:Skambutis i duris išsklaido vienišą rutiną.
Praveriu duris ...
Tyloje tik vokas juodas.Pasirašo laikas .
Ten pranešimas , kad pavelavau į traukinį gyvenimo.
Tas jausmas nerimo , pasikeičia į šalta prakaitą ir lengvą paniką, kad viskas baigta.
Dar paminėjo , kad per pagundas nemažai ką praradau ir pamečiau.
Tas ilgas sąrašas su detaliais aprašymais užspaudė gerklę .
Kai jį skaičiau ,sekundžių dūžius lydėjo ant laiško byrančios ašaros.
Atsiprašau , kad per vėlai susipratau.Kad pavirtau į padugnę , del vienkartinių vakarų pigiu praradau tiek širdžiai artimo.Po tokių pamastymų prasidėjo smūgiai tiesiai į paširdžius , plešiaus iš vidaus , mintyse siunčiau save į kapines.
Kai atmintis įgavo prasmę, prisiminiau , kad daug ką pro pirštus praleisdavau , matau save dažnai kartojantį : veliau ! Arba , kad laiko neturiu.
Va taip ir iškeičiau namus į svetimus , artimus draugus į nepažystamus, statytas svajones į beprasmybes slegiančias, smagius laikus į agresijos ir negatyvo perpildytus , vakarus prie jūros romantiškai šiltus į sienas keturias ir langus per kuriuos žiūrėdamas matau tik susidvejinusius veidus perkreiptus.
Bandau ištrint laikotarpį , kur del geresnio kasnio taip nežmoniškai paklydau , sedėdamas duobėj šaukiausi ne pagalbos lyno , bet kastuvo , kad kaščiausi dar giliau į vidu ir tas man neblogai pavykdavo...
Tūkstantis septintas rytas , išmokau saugoti tai , kas šias dienas padaro prasmingas.
Laikas davė pamoką, kad nebekriščiau .Kurią išmokau ir nebeužmiršiu tarsi važiuoti dviračiu.
Nes tokie kritimai degina ir plėšo iš vidaus, bet palieka gyvą tarp prisiminimų.

svetimkunis rašė:Į spalvotas dėžes galvas sukišom.
Nebesuprantam kas tikra , o kas tik svajonėm pakvimpa.
Kas per naktis kyborgu tampa ir laukia sekančio susidomėjusio žvilgnsio ir nykčio į viršu.
Jau laikas grįžt ! Nes karta iš kartos daug ką praranda .galvom nuleistom užmiršo kur eina .
Šiurpas per kūną.Kuo mes po velniais virtome.
Jeigu del skaičiaus prarandam keleivį.
Keleivį gyvenimo , kuris turi širdį , tikslą gyventi.
Kuris būna džiaugiasi , o kartais užtringa tarp alfabetu ir stengiasi dingti.
Bet kam gi nebūna.
Kylam ir klumpam .svarbu atsitiesti , nepasiduoti.
Nesiligiuoti į robotus kurie žmogaus veidu tik puošiasi...

svetimkunis rašė:Tarp tuzino minčių jaučiuosi iš aukštai nukritęs.
Ne tą kelią pasirinkęs vėl vargstu čia.
Tarp robotų tūkstančių , pagundų , euforiju , tų pačių melodijų ir posakių , žmonių akių kontakto nerodančių , blogu nuotaikų nuo kuriu būna pasisotinu ir vėl krentu.
Bet jau į kitą velnio ložę.
Kas per nesamonė ?!
Ant pečių nešioju dvi pasamones.
Dvi viltis , kad dar kažkas išgelbės, patars.
Bet matau tik nusigręžiančius...
Va taip ir grudinam mintis.
O ne galvas bukinam ten kur atkastas obuolys.
Pakelkit galvas , gal tada diena nušvis.
Nes tokioj menulio fazėj ištirpsit kaip paslaptis...

(Nieko asmensiško)