- 2007 10 23, 13:12
#358
cia seni eilerasciai 
dabar tuscia net zodzio nesurezgu...
Aš pavargus, taip baisiai pavargus,
Tokį svorį nešu ant pečių –
Tai keli lagaminai svajonių
Ir prikimšta kuprinė vilčių.
Ten kišenėse esama pykčio,
Nevilties, kad turiu viską kelt,
Nešt be trupučio teisės prisėsti
Ir kažkam nors dalelę iškraut.
***
Kam laiškai, jei gali pasakyti?
Kam žvaigždė, jeigu lempa yra?
Kam ta saulė, jei jos nematyti?
Kam svajonės, viltis ir aistra?
Kam čia stengtis – vis tiek neišsiskiri,
Tik keptuvės neplautos palieka dėmes.
Kam tie žodžiai, jei jie neprasiskverbia
Į taip mylimos sielos gelmes?
Kam tas laikas – juk turime laikrodį
Nėra laiko augint svajones.
Kam tas veidas – meluoja tas veidrodis
Ir įkyriai skaičiuoja raukšles.
Aš busiu suoleliu
Ilgam kelyje,
Aš būsiu pavėsiu
Dienos kaitroje,
Aš būsiu bedugne
Protingų minčių
Ir aukso kuprine
Ant tavo pečių.
Aš būsiu knyga
Ir geruoju žodžiu,
Aš būsiu viltis
Begalybėj kliūčių.
Aš būsiu paguoda
Juodoj nevilty,
Aš būsiu meiluže
Aistringoj nakty,
Aš būsiu švieselė
Nakties tamsoje,
Aš busiu daina
Slogioje tyloje
Aš būsiu pavasariu
Tavo sapne.
Aš – visas pasaulis
Tavo delne
Jei tu tik suprastum,
Priimtum mane.
Noriu
Skraidyti-
Sudegę sparnai;
Noriu
Matyti-
Kur akiniai?
Noriu
Judėti-
Surišo mane;
Noriu
Turėti
Daugiau nei sapne;
Noriu
Kalbėti-
Išeina tyla;
Noriu
Mylėti-
O meilė akla;
Noriu
Paliesti
Tavąsias mintis
Noriu
Norėti
Turėti viltis…
Dienos iš stiklo,
Sulyto lietaus
Ašarom pilko
Beribio dangaus.
Viltys iš smėlio
Virto pilim –
Buvo kadaise
Jos akmenim.
Laikas iš vėjo
Pučia ir pūs,
Nešant į užmarštį
Vaiko sapnus…
Mano gyvenimas – žvaigždė
Šaltame dangaus skliaute.
Mano žvaigždėj – kaltė
Pasislėpusi savam kiaute.
Mano gyvenimas – tyla,
Spengianti jūsų ausyse.
Mano meilė – akla,
Paklydo kažkur sapnuose.
Mano žodžiai gyvi
Keliauja iš pat širdies.
Galbūt ši kalba tyli
Ir jūsų mintis palies?
Mano jausmai jau toli
Veržiasi vėjo greičiu
Ir viską aukoja Jums,
Viską, ką tik jaučiu.
Mano esybė – kančia,
Kančios malonumas saldus.
O mintyse paslapčia
Aš jau svajoju… kas bus?
tačiau ateitis – nežinia,
O aš šiame kely
Tik paslaptinga viešnia,
Keliaujanti toli –toli…
Medžių viršūnėse
Vėjas paklydęs
Skrendančius paukščius
Į toli palydį.
Sniego gniaužtuose
Miega žolės,
Sapnuojant pavasarį,
Kuris dar toli…
O mintys tarp lango
Grotų įpintos…
Maldauju, išlaisvinkit
Bent vieną mintį !
Ten, kažkur už tvoros
Dega vienišas langas –
Saugo sielas nakty
Mano angelas – sargas.
Su tuščia viltimi
Tyliai praslenka dienos
Ir veidai svetimi
Kitoje pusėj sienos.
Čia sustingęs lange
Tavo mėlynas žvilgsnis.
Mes seniai ne drauge,
Man į pragarą – žingsnis.
Ten, kažkur už tvoros
Dega vienišas langas –
Saugo sielas nakty
Mano angelas – sargas.
Nutirpo sniegas
Balom asfalto akyse.
Kaip laikas bėga,
Sustingstant vaiko sapnuose…
Praeiviai skuba
Nuo šurmulio – tolyn
Ir žvaigždės žiūri
Į mus mirksėdamos – žemyn…
Siaurom sušlapusiom gatvelėm
Brendu permirkus lietumi –
Vis ieškau, ieškau kito kelio
Kaip lietuje išlikti savimi…
Tuštuma, viešpataujanti sieloj
Ir mintyse grėsminga tyla.
Kas nutiko, gyvenime mielas,
Kad tapau tavo džiaugsmui akla?
Kokiam klystkely aš pasiklydau?
Kur tie džiaugsmo ir laimės keliai?
Ką ne taip padariau? Kur suklydau?
Ir kodėl toks nemielas tapai?
Nukryžiuotas, nualintas kūnas
Ir skausmingi minčių gabalai…
Kaip ant kortos – kas būna, tas būna
Savo sielą va- bank pastatai.
Kaip gaivusis pavasario vėjas
man staiga atgaivina mintis
Ir begaištančią žadina sielą
Tas nuvalkiotas žodis “VILTIS”…
Ką reiškia būti pačiame dugne?
Tai reiškia, kad žemiau negalima nukristi
Ir viską jau kiti pasakė už mane
O aš sparnus nudegus nebemoku skristi.
Ir nematau pasaulio savo akimis,
Kurčia ir maldai, ir gerajam žodžiui,
Kai noriu likt ir būti su Jumis
O per kančias nepastebiu pasaulio grožio.
Na ką gi, peikite ir smerkite mane –
Taip nusidėjus atgailauti nepakanka.
Štai taip aš atsidūriau pačiame dugne,
Nelaukiant, kad kažkas išties man ranką…
Išėjai tu kur saulė leidžiasi,
Kad tavęs nepasiektų niekas.
Ir į langą taip tyliai beldžiasi
Tavo pėdsakus ištrynęs sniegas.
Niekada nesakysiu tau “myliu”
Ir nešauksiu tavęs vardu,
Ir viena, atsisėdus tyliai
Nesvajosiu, kad mes kartu.
Širdį gelia ir laikas bėga,
Užsnigti jau visi keliai…
Atsiklaupus nukrisiu į sniegą
Ten, kur tu kažkada praėjai.
Girdėdama tik tavo balsą
Šiame begaliniam sapne,
Rašydama laiškus į tamsą,
Pati būdama jau dugne
Skiriu tau pražydusią mintį -
Šviesos spindulėlį delne,
Ir mažą, bet, vis dėl to viltį
Šiame begaliniam sapne…
Mano likimą pranašauja ateitis
Išlaisvinant beribę viltį.
Minčių tėkmėj paklydusi mintis –
Ji verčia širdį – nebylę prabilti,
Dainuoti apie meilę sapnuose
Ir vasaros vėsokai- gaivų rytą,
Pagaut zuikutį saulės tavo akyse,
Sakyti viską kas nebuvo pasakyta,
Mylėti taip, kaip galima mylėt
Kol širdžiai vietos maža bus krūtinėj
Aistros jausmais fontanu išsiliet
Ir pasilikt nirvanoj begalinėj…
Tai kur gi tu, paklydusi mintis
Troškimų ir svajonių vandenyne
jame nuskendo meilė ir viltis
Širdy palikdamos tik Ilgesio kankynę
Deimantinės ašaros
Stingsta akyse
Amžinoji vasara
Žuvo sapnuose
Skausmą sulaikydama
Silpstančiam delne…
Lupomis sakydama
“gelbėkit mane”
Nebūtom svajonėmis
Nerami dvasia
Aidi abejonėmis
Jūsų širdyse…
Ašarų skaistybėje
Skęstanti mintis -
dūžta realybėje
dar viena viltis…
Ir nusileido sniegas baltas
Ant garbanotų smilkinių
Kažkas turėtų būti kaltas
Už begalybę bučinių
Piktųjų angelų nuvytų,
Už tyla, mintį ir žodžius
Ir išsakytus, ir nurytus,
Neapgalvotus ir žiaurius.
Už plyštančią krūtinėj širdį,
Pagalbos ištiestas rankas,
Kurių nemato ir negirdi…
Na ką gi, dar viena klaida…
Paklydusi
Nei gyvent džiaugsme negali
Nei dingstim sumažint Jūsų kančią
dabar tuscia net zodzio nesurezgu...
Aš pavargus, taip baisiai pavargus,
Tokį svorį nešu ant pečių –
Tai keli lagaminai svajonių
Ir prikimšta kuprinė vilčių.
Ten kišenėse esama pykčio,
Nevilties, kad turiu viską kelt,
Nešt be trupučio teisės prisėsti
Ir kažkam nors dalelę iškraut.
***
Kam laiškai, jei gali pasakyti?
Kam žvaigždė, jeigu lempa yra?
Kam ta saulė, jei jos nematyti?
Kam svajonės, viltis ir aistra?
Kam čia stengtis – vis tiek neišsiskiri,
Tik keptuvės neplautos palieka dėmes.
Kam tie žodžiai, jei jie neprasiskverbia
Į taip mylimos sielos gelmes?
Kam tas laikas – juk turime laikrodį
Nėra laiko augint svajones.
Kam tas veidas – meluoja tas veidrodis
Ir įkyriai skaičiuoja raukšles.
Aš busiu suoleliu
Ilgam kelyje,
Aš būsiu pavėsiu
Dienos kaitroje,
Aš būsiu bedugne
Protingų minčių
Ir aukso kuprine
Ant tavo pečių.
Aš būsiu knyga
Ir geruoju žodžiu,
Aš būsiu viltis
Begalybėj kliūčių.
Aš būsiu paguoda
Juodoj nevilty,
Aš būsiu meiluže
Aistringoj nakty,
Aš būsiu švieselė
Nakties tamsoje,
Aš busiu daina
Slogioje tyloje
Aš būsiu pavasariu
Tavo sapne.
Aš – visas pasaulis
Tavo delne
Jei tu tik suprastum,
Priimtum mane.
Noriu
Skraidyti-
Sudegę sparnai;
Noriu
Matyti-
Kur akiniai?
Noriu
Judėti-
Surišo mane;
Noriu
Turėti
Daugiau nei sapne;
Noriu
Kalbėti-
Išeina tyla;
Noriu
Mylėti-
O meilė akla;
Noriu
Paliesti
Tavąsias mintis
Noriu
Norėti
Turėti viltis…
Dienos iš stiklo,
Sulyto lietaus
Ašarom pilko
Beribio dangaus.
Viltys iš smėlio
Virto pilim –
Buvo kadaise
Jos akmenim.
Laikas iš vėjo
Pučia ir pūs,
Nešant į užmarštį
Vaiko sapnus…
Mano gyvenimas – žvaigždė
Šaltame dangaus skliaute.
Mano žvaigždėj – kaltė
Pasislėpusi savam kiaute.
Mano gyvenimas – tyla,
Spengianti jūsų ausyse.
Mano meilė – akla,
Paklydo kažkur sapnuose.
Mano žodžiai gyvi
Keliauja iš pat širdies.
Galbūt ši kalba tyli
Ir jūsų mintis palies?
Mano jausmai jau toli
Veržiasi vėjo greičiu
Ir viską aukoja Jums,
Viską, ką tik jaučiu.
Mano esybė – kančia,
Kančios malonumas saldus.
O mintyse paslapčia
Aš jau svajoju… kas bus?
tačiau ateitis – nežinia,
O aš šiame kely
Tik paslaptinga viešnia,
Keliaujanti toli –toli…
Medžių viršūnėse
Vėjas paklydęs
Skrendančius paukščius
Į toli palydį.
Sniego gniaužtuose
Miega žolės,
Sapnuojant pavasarį,
Kuris dar toli…
O mintys tarp lango
Grotų įpintos…
Maldauju, išlaisvinkit
Bent vieną mintį !
Ten, kažkur už tvoros
Dega vienišas langas –
Saugo sielas nakty
Mano angelas – sargas.
Su tuščia viltimi
Tyliai praslenka dienos
Ir veidai svetimi
Kitoje pusėj sienos.
Čia sustingęs lange
Tavo mėlynas žvilgsnis.
Mes seniai ne drauge,
Man į pragarą – žingsnis.
Ten, kažkur už tvoros
Dega vienišas langas –
Saugo sielas nakty
Mano angelas – sargas.
Nutirpo sniegas
Balom asfalto akyse.
Kaip laikas bėga,
Sustingstant vaiko sapnuose…
Praeiviai skuba
Nuo šurmulio – tolyn
Ir žvaigždės žiūri
Į mus mirksėdamos – žemyn…
Siaurom sušlapusiom gatvelėm
Brendu permirkus lietumi –
Vis ieškau, ieškau kito kelio
Kaip lietuje išlikti savimi…
Tuštuma, viešpataujanti sieloj
Ir mintyse grėsminga tyla.
Kas nutiko, gyvenime mielas,
Kad tapau tavo džiaugsmui akla?
Kokiam klystkely aš pasiklydau?
Kur tie džiaugsmo ir laimės keliai?
Ką ne taip padariau? Kur suklydau?
Ir kodėl toks nemielas tapai?
Nukryžiuotas, nualintas kūnas
Ir skausmingi minčių gabalai…
Kaip ant kortos – kas būna, tas būna
Savo sielą va- bank pastatai.
Kaip gaivusis pavasario vėjas
man staiga atgaivina mintis
Ir begaištančią žadina sielą
Tas nuvalkiotas žodis “VILTIS”…
Ką reiškia būti pačiame dugne?
Tai reiškia, kad žemiau negalima nukristi
Ir viską jau kiti pasakė už mane
O aš sparnus nudegus nebemoku skristi.
Ir nematau pasaulio savo akimis,
Kurčia ir maldai, ir gerajam žodžiui,
Kai noriu likt ir būti su Jumis
O per kančias nepastebiu pasaulio grožio.
Na ką gi, peikite ir smerkite mane –
Taip nusidėjus atgailauti nepakanka.
Štai taip aš atsidūriau pačiame dugne,
Nelaukiant, kad kažkas išties man ranką…
Išėjai tu kur saulė leidžiasi,
Kad tavęs nepasiektų niekas.
Ir į langą taip tyliai beldžiasi
Tavo pėdsakus ištrynęs sniegas.
Niekada nesakysiu tau “myliu”
Ir nešauksiu tavęs vardu,
Ir viena, atsisėdus tyliai
Nesvajosiu, kad mes kartu.
Širdį gelia ir laikas bėga,
Užsnigti jau visi keliai…
Atsiklaupus nukrisiu į sniegą
Ten, kur tu kažkada praėjai.
Girdėdama tik tavo balsą
Šiame begaliniam sapne,
Rašydama laiškus į tamsą,
Pati būdama jau dugne
Skiriu tau pražydusią mintį -
Šviesos spindulėlį delne,
Ir mažą, bet, vis dėl to viltį
Šiame begaliniam sapne…
Mano likimą pranašauja ateitis
Išlaisvinant beribę viltį.
Minčių tėkmėj paklydusi mintis –
Ji verčia širdį – nebylę prabilti,
Dainuoti apie meilę sapnuose
Ir vasaros vėsokai- gaivų rytą,
Pagaut zuikutį saulės tavo akyse,
Sakyti viską kas nebuvo pasakyta,
Mylėti taip, kaip galima mylėt
Kol širdžiai vietos maža bus krūtinėj
Aistros jausmais fontanu išsiliet
Ir pasilikt nirvanoj begalinėj…
Tai kur gi tu, paklydusi mintis
Troškimų ir svajonių vandenyne
jame nuskendo meilė ir viltis
Širdy palikdamos tik Ilgesio kankynę
Deimantinės ašaros
Stingsta akyse
Amžinoji vasara
Žuvo sapnuose
Skausmą sulaikydama
Silpstančiam delne…
Lupomis sakydama
“gelbėkit mane”
Nebūtom svajonėmis
Nerami dvasia
Aidi abejonėmis
Jūsų širdyse…
Ašarų skaistybėje
Skęstanti mintis -
dūžta realybėje
dar viena viltis…
Ir nusileido sniegas baltas
Ant garbanotų smilkinių
Kažkas turėtų būti kaltas
Už begalybę bučinių
Piktųjų angelų nuvytų,
Už tyla, mintį ir žodžius
Ir išsakytus, ir nurytus,
Neapgalvotus ir žiaurius.
Už plyštančią krūtinėj širdį,
Pagalbos ištiestas rankas,
Kurių nemato ir negirdi…
Na ką gi, dar viena klaida…
Paklydusi
Nei gyvent džiaugsme negali
Nei dingstim sumažint Jūsų kančią
isties malonu kai zmones vertina si pasamones srauta.
.
