- 2017 10 23, 19:01
#386886
Rašau knyga-dienoraštį apie savo gyvenimą.
Pykstu. Noriu išgerti. Ryte vėl 7 val. keltis ir matuotis matmenis. 97 cm per klubus sunkiai.
Sunkiai. Reikia nustoti angliavandenius valgyti. Košes. Nes nervai nusilpę.
Išėjo maniškis alaus. Na tiek to. Liks kortelėje cigaretėms. Gal parašysiu , ką norėjau.
Seniai norėjau. Laiko, įkvėpimui trūko.
Ėjau Kūčių vakarą triušiukų šerti. Balta, raganų kaulai sniege žiba.
Ir staiga. Mane kažkas apsuko. Nuėjau į sklepą. O ten tėvas mamai su suoliuku užsimojęs.
Oi tu tokia anokia, aš tave,...Aš – Mama..! .ir jis nutilo..Čia ne į temą visai.
Bet.
Kalėdų stebuklas gyvas man iki šiol. Tada viskas tikra, žiba ir norisi, kad būtų kuo geriau. Kad kvepėtų namai, kad būtų ryškios spalvos, skambėtų kalėdinė muzika. Tokia svajonė yra alkoholiko tėvo dukters. Buvo ir baisių Kalėdų. Sviedė padovanotą megztinį. Kam jam jo reikia. Triukšmas. Kalėdinė nuotaika sušikta.
Nervina jis mane iki šiol. Bamba, sėdi virtuvėje, čepsi. Negaliu tvarkytis virtuvėje, kai jis ten sėdi. Geriau eiti pasportuoti, nes gi lašinukai drimba į šonus. O vakare taip norisi mamos keptų bandelių. Taigi be jokių E. Kiaušiniai, pienas...vis kažkiek vitaminų.
Vis stengiuosi kažką sveiko nervams pagaminti. Ruginiai miltai, rugių sėlenos.
Mamai neskanu.
Dar buvau daugiau parašiusi , bet neišsaugojau. Nauji windowsai, nežinau dar visko.
Mano sveikata ne kokia. Jaučiuosi nervinga. Mąstau daug apie gyvenimą, ką galiu daugiau jame nuveikti. Nenoriu būti pripumpuota vaistų daržovė, nors jų man reikia.
Negaliu nieko veikti, per daug minčių. Noriu švelnumo ir supratimo.Visi aplink paskendę kažkur giliai nežinia kur. Ar jūs girdit mano šauksmą ? Gyvenimo šauksmą. Tikro. Su jausmu, skaudžiai įbrėžiančiu širdį. Kur einat ? Kur skubat ? Visa ta buitis...reikalai. O kur širdis ?
Tas rytinis skubėjimas į darbą. Kam ? Reikia pinigų. Taip. O gal norisi tylos ir neskubėjimo ? O jeigu skauda visą kūną ? Kas tada ? Ką daryti ?
Kartais reikia pabūti tyloje. Einu xanaxo išgersiu – nesulaukiu alaus. Pirmūnės knyga – stebėkitės
Ir tu tiesiog iškenti viską tyliai ir parašai. Žmonės,kokia tuščia jūsų kalba, jūsų darbai. Kai tu esi supistai su puse galvos turbūt. Bet kažko ieškai. Rašai. Klausaisi muzikos. Skauda krūtinę jau nuo 21 metų. Viską išbandžiau – sportas, šaltas vanduo, sportas, šaltas vanduo. O paskui vynas su clonazepamu. Ir žinot džiaugiuosi, kad pradėjau rašyti. Gal sakysit – ji kažkokia nesveika, alkoholikė. Bet tai tiesiog ligotos merginos rašliava, kuri siekia kažkaip įprasminti savo gyvenimą. Kažką palikti po savęs.
Yra tokių dalykų, kuriuos turi padaryti. Skauda, nenori, nervas ima.
Bet turi padaryti. Ir knygą parašyti.
.
Nervina mane mano draugas. Nežinau ar myliu jį. Tas gyvenimas kartu...O kas toliau ? Ar jis ves mane ? Mes turėsim vaikų ?? Aš juk ligonė pripumpuota vaistų. Jis turėjęs kelias santuokas, krūvą vaikų turi. Aš ne. Turėjau labai gražią draugystę su nuostabiu žmogumi, kuris mane suprato , vežė pas psichoterapeautę, kai sirgau anoreksija ir obsesiniu konvulsiniu sutrikimu.
Dabartinis kartą išgėręs išvadino psichine ligone. Bijau, kad tai gali pasikartoti.
Ir tas noras rašyti, ir baimė, kad nuo sėdėjimo užaugs tavo užpakalis iki 120 cm. Bet noriu rašyti, noriu išsakyti, ką jaučiu. Reikia prisiminti rašybą, literatūrą , subtilybes. Juk kažkada tai buvo mano arkliukas. Tik rašiau ranka. O dabar reikia maigyti klaviatūrą.
Ir vėl neišsaugojau , ką rašiau. Nervina tai. Valgiau lašišos vakarienei , gėriau alaus. Bijojau, kad mama nepastebėtų, jog aš išgėrus. Laukiu dar mylimojo , grįžtančio su alum. Turbūt aš alkoholikė.Vartoju vaistus su alkoholiu. Taip ir gyvenu. Bandau kitaip pamatyt pilką kasdienybę.
Dar paėmiau tabletę gabapentino. Pasižiūrėjau į veidrodį – veidas išbalęs, akys, lyg siaubą išgyvenančio žmogaus.Gražų puodelį nusipirkau. Juodą su žvaigždėmis.
Pykstu. Noriu išgerti. Ryte vėl 7 val. keltis ir matuotis matmenis. 97 cm per klubus sunkiai.
Sunkiai. Reikia nustoti angliavandenius valgyti. Košes. Nes nervai nusilpę.
Išėjo maniškis alaus. Na tiek to. Liks kortelėje cigaretėms. Gal parašysiu , ką norėjau.
Seniai norėjau. Laiko, įkvėpimui trūko.
Ėjau Kūčių vakarą triušiukų šerti. Balta, raganų kaulai sniege žiba.
Ir staiga. Mane kažkas apsuko. Nuėjau į sklepą. O ten tėvas mamai su suoliuku užsimojęs.
Oi tu tokia anokia, aš tave,...Aš – Mama..! .ir jis nutilo..Čia ne į temą visai.
Bet.
Kalėdų stebuklas gyvas man iki šiol. Tada viskas tikra, žiba ir norisi, kad būtų kuo geriau. Kad kvepėtų namai, kad būtų ryškios spalvos, skambėtų kalėdinė muzika. Tokia svajonė yra alkoholiko tėvo dukters. Buvo ir baisių Kalėdų. Sviedė padovanotą megztinį. Kam jam jo reikia. Triukšmas. Kalėdinė nuotaika sušikta.
Nervina jis mane iki šiol. Bamba, sėdi virtuvėje, čepsi. Negaliu tvarkytis virtuvėje, kai jis ten sėdi. Geriau eiti pasportuoti, nes gi lašinukai drimba į šonus. O vakare taip norisi mamos keptų bandelių. Taigi be jokių E. Kiaušiniai, pienas...vis kažkiek vitaminų.
Vis stengiuosi kažką sveiko nervams pagaminti. Ruginiai miltai, rugių sėlenos.
Mamai neskanu.
Dar buvau daugiau parašiusi , bet neišsaugojau. Nauji windowsai, nežinau dar visko.
Mano sveikata ne kokia. Jaučiuosi nervinga. Mąstau daug apie gyvenimą, ką galiu daugiau jame nuveikti. Nenoriu būti pripumpuota vaistų daržovė, nors jų man reikia.
Negaliu nieko veikti, per daug minčių. Noriu švelnumo ir supratimo.Visi aplink paskendę kažkur giliai nežinia kur. Ar jūs girdit mano šauksmą ? Gyvenimo šauksmą. Tikro. Su jausmu, skaudžiai įbrėžiančiu širdį. Kur einat ? Kur skubat ? Visa ta buitis...reikalai. O kur širdis ?
Tas rytinis skubėjimas į darbą. Kam ? Reikia pinigų. Taip. O gal norisi tylos ir neskubėjimo ? O jeigu skauda visą kūną ? Kas tada ? Ką daryti ?
Kartais reikia pabūti tyloje. Einu xanaxo išgersiu – nesulaukiu alaus. Pirmūnės knyga – stebėkitės
Ir tu tiesiog iškenti viską tyliai ir parašai. Žmonės,kokia tuščia jūsų kalba, jūsų darbai. Kai tu esi supistai su puse galvos turbūt. Bet kažko ieškai. Rašai. Klausaisi muzikos. Skauda krūtinę jau nuo 21 metų. Viską išbandžiau – sportas, šaltas vanduo, sportas, šaltas vanduo. O paskui vynas su clonazepamu. Ir žinot džiaugiuosi, kad pradėjau rašyti. Gal sakysit – ji kažkokia nesveika, alkoholikė. Bet tai tiesiog ligotos merginos rašliava, kuri siekia kažkaip įprasminti savo gyvenimą. Kažką palikti po savęs.
Yra tokių dalykų, kuriuos turi padaryti. Skauda, nenori, nervas ima.
Bet turi padaryti. Ir knygą parašyti.
.
Nervina mane mano draugas. Nežinau ar myliu jį. Tas gyvenimas kartu...O kas toliau ? Ar jis ves mane ? Mes turėsim vaikų ?? Aš juk ligonė pripumpuota vaistų. Jis turėjęs kelias santuokas, krūvą vaikų turi. Aš ne. Turėjau labai gražią draugystę su nuostabiu žmogumi, kuris mane suprato , vežė pas psichoterapeautę, kai sirgau anoreksija ir obsesiniu konvulsiniu sutrikimu.
Dabartinis kartą išgėręs išvadino psichine ligone. Bijau, kad tai gali pasikartoti.
Ir tas noras rašyti, ir baimė, kad nuo sėdėjimo užaugs tavo užpakalis iki 120 cm. Bet noriu rašyti, noriu išsakyti, ką jaučiu. Reikia prisiminti rašybą, literatūrą , subtilybes. Juk kažkada tai buvo mano arkliukas. Tik rašiau ranka. O dabar reikia maigyti klaviatūrą.
Ir vėl neišsaugojau , ką rašiau. Nervina tai. Valgiau lašišos vakarienei , gėriau alaus. Bijojau, kad mama nepastebėtų, jog aš išgėrus. Laukiu dar mylimojo , grįžtančio su alum. Turbūt aš alkoholikė.Vartoju vaistus su alkoholiu. Taip ir gyvenu. Bandau kitaip pamatyt pilką kasdienybę.
Dar paėmiau tabletę gabapentino. Pasižiūrėjau į veidrodį – veidas išbalęs, akys, lyg siaubą išgyvenančio žmogaus.Gražų puodelį nusipirkau. Juodą su žvaigždėmis.
