- 2008 04 30, 23:05
#40578
Tikriausiai prisistatydamas praleidau kelis dalykėlius - rašau eiles ir retkarčiais groju gitara. Įrašų (gerų) dar neturiu, bet eiles galiu įmesti, jei kam įdomu. Sudominimui įkelsiu du...
Klaustrofobija
Užsidariau širdy - išleiskit, klaustrofobija!
Nemoku nekęsti, bet dievinu ironiją.
Slepiuos po sudūlėjusiu vėžlio kiautu,
Nelieskit, nemylėkit, neapspjaukit...
Juokiuos iš baimės metafizikos,
Nemėgstu vienumos, vaikausi rizikos.
Tuščiom viltim laikausi lyg už šiaudo,
"Nepasileisiu" - tart bandau, bet nusičiaudau.
Baltai juoda vaivorykštė man švyti,
Imu spalvas, bandau ją nudažyti.
Iš nerimo į neviltį vėl varo monotonija,
Išleiskit! Atsibodo! Man klaustrofobija!
Ne dangus
Kodėl taip visada nutinka -
Drugelis rytą gimęs vakare nukrinta,
Kodėl iškritęs pats balčiausias sniegas
Pasiekęs žemę tampa niekas?
Kodėl keliai vos susitikę skirias,
Ir veidrodis tik lieka šukėmis pabiręs?
Delne Tavam matau likimo kelią ilgą,
Praeisi pro mane, kai lūpose laikysiu smilgą.
Tu vėl paklausi, kodėl aš nejudu į priekį -
"Dangus gražus, ar reikia taip skubėti"...
Ir likęs vienas aš suprasiu tyliai -
Dangus ne Tu, kodėl aš taip save nuvyliau.
Vejuos iš paskos, bet tolsta aidas žingsnių,
Vilties netekęs aš vėl po dangumi nusvirsiu.
Ir melsiuosi, kad duotų antrą šansą -
Man per vėlu, daugiau nebus, paleidau tavo ranką.
Ir ašaras sugėrusi lydės mane ironija -
Grįžtu pas smilgą, pas savo monotoniją...
Klaustrofobija
Užsidariau širdy - išleiskit, klaustrofobija!
Nemoku nekęsti, bet dievinu ironiją.
Slepiuos po sudūlėjusiu vėžlio kiautu,
Nelieskit, nemylėkit, neapspjaukit...
Juokiuos iš baimės metafizikos,
Nemėgstu vienumos, vaikausi rizikos.
Tuščiom viltim laikausi lyg už šiaudo,
"Nepasileisiu" - tart bandau, bet nusičiaudau.
Baltai juoda vaivorykštė man švyti,
Imu spalvas, bandau ją nudažyti.
Iš nerimo į neviltį vėl varo monotonija,
Išleiskit! Atsibodo! Man klaustrofobija!
Ne dangus
Kodėl taip visada nutinka -
Drugelis rytą gimęs vakare nukrinta,
Kodėl iškritęs pats balčiausias sniegas
Pasiekęs žemę tampa niekas?
Kodėl keliai vos susitikę skirias,
Ir veidrodis tik lieka šukėmis pabiręs?
Delne Tavam matau likimo kelią ilgą,
Praeisi pro mane, kai lūpose laikysiu smilgą.
Tu vėl paklausi, kodėl aš nejudu į priekį -
"Dangus gražus, ar reikia taip skubėti"...
Ir likęs vienas aš suprasiu tyliai -
Dangus ne Tu, kodėl aš taip save nuvyliau.
Vejuos iš paskos, bet tolsta aidas žingsnių,
Vilties netekęs aš vėl po dangumi nusvirsiu.
Ir melsiuosi, kad duotų antrą šansą -
Man per vėlu, daugiau nebus, paleidau tavo ranką.
Ir ašaras sugėrusi lydės mane ironija -
Grįžtu pas smilgą, pas savo monotoniją...
