nedepresuok.lt

2005 m.

tądien

sustojęs Laikas nusišypsojo –
mat pasišaipė –

kadaise mesta sauja ryžių,
o šiandien sidabro į plaukus
pakeitė ne tik mūsų veidus:

prariję dar vieną žiupsnelį
kartumo, išsakyti žodžiai
neprarado budrumo ne būti.

Tądien žodžių stoka
besimaitinanti tyla
praskėlė mus –

vėl prisieksi kad amžiams?

ruduo lietumi

ruduo lietumi
lyja
verkia ašaros
manyje miršta
pavasaris tavųjų akių
prisilietimo šaltame marmure
užgeso praeities šviesa
rytdiena akla
pargrįš namo girta

atidaryk duris

ateik

o tu ateik
neklausyk mano lūpų maldų
aimanų akių
tolumoj naktų
ne mūsų kūnų klyksmu
bus
viskas liks
tai tik aš nespėjau
įlipt
į traukinį dabarties ydų
tavo
ir mano nuodėmių
aš esu
juk tavo rytojus
dar
ne...

tas pats

namuose tas pats
nerimas
sulaužęs sparną
bandau gydyt
jis neskuba
abejingumas glamonėja
tuščias akis pavasariu
pavydžiu joms

proto autonomija
1.
užberk druskos
ant mano žaizdų
kad liktų randas
pastangų
kažką keist
2.
na sūneli
dar vienas
juoko kąsnelis
aš negaliu
už tave suvalgyt
man alergija
3.
laumžirgiu
Laumė ant žirgo
laimę kuprinėj
laimingiems neša
deja
4.
respublika
respektabili-sau-publika
kramto ego
tavųjų monarchų
desertui
5.
pravertose lūpose
sekundė myli
nuogas mintis
už stiklo vis tiek pavasaris

***

žodžiais kūrenamas
prasmių židinys šildo
mėlynakėmis varnomis

lašai vandens iš dangaus ir akių
miršta taip pat ant baltojo stiklo
popierinių minčių

ant tavo palangės
pavasariui pavydžiu
varnų

***

svetimam vilčių narve
auksinę plunksną skandinu
juodam rašale piešiu
minčių nebylių sielas

popierinis rūkas išsiblaškęs
tarp lapų tuščių gelsvų
didesnių ir mažų
tiesia pėdą

- pakutenki ir čia

***

skirtingai nei aš
sąžinė laimėjo prieš
pavasarį
70:69

pakartok paskutinį
pralaimėtą metimą
ir paskelbk lygiąsias
šiąnakt

rytas

tyla svyla
išdžiuvusiom mintim

dovanotos pienės
šiukšliadėžėj
sapnuoja kad žydi
ryja CO2
išspjaudo orą

tingiom dulkėm
rytas pabunda
ant mano pagalvės

dar girtas

pasimelsiu, pasimylėsiu...

skambinu iliuzijų
fortepijonu
kai pelėsiais dvokia
siela
kai kaukolė lūžta
į juodą ir baltą
ir smegenys katinu
murkia

uždek žvakę
aš pasimelsiu
pasimylėsiu
su mintimis blaivių

Ego aistringas šiandien

du

dvilypis peizažas dūžtančių
ant dvigubo stiklo lašų

neuronų melas gal juokas
pilkam voratinkliui jungčių

dvi balos tylos
keturakių minčių

tarp dvigubų sienų
sparnuotas ruduo

glosto dvi širdis
miegu dviejų

mintis

tarp taškų ir kablelių
mintis pasislėpė
kitame posmely
tarp žodžių
ilgų galūnių
ir brūkšniuotų kūnų
ji kikena
sakiny naujam
ant klaustuko jodama
it princesė
nuoga tobula
deivė
linksniais
lyg laiptais
ji kyla
kyla
ir išskrenda
lyg kregždutė
tarp pirštų
tušinuką pabučiavus

šiandien lietaus nebus

gaila

aš tik pelenai
sudegintų dienoraščių
savų ir jūsų –
svečių mano sieloj
kuriems neliepdavau
nusiauti batų

rytojų lygų
amžinybės faktorialui
dar vakar atvirkščiai proporcingą
ragautai dienai
užrašau ant baltų
kambario sienų

egzistuoju
ištirpusios snaigės šešėliu
vasaros kišenėj
ir jokie spinduliai
neištaško
į egzistencijos sieną

gaila

mūsų

nemoku tau duoti
nieko ypatingo
netgi šio egoizmo
rūbo

kitokia buvau
o esu ta
kuri šalia
žengia dvejodama žingsnį

mylimasis
pasidalinsiu ---
mano kryžius dabar yra

mūsų

šizofrenija

nusikirpau plaukus
nes man užtenka
90/60/90
[per daug standartų]
ir auskaras nosy tam
kad paklaustų
kam
suaugusiai moteriai
kažkas tokio
ir juodi plaukai
nes blondinėmis lyja mieste
nes kiekviena
nori išsiskirt
kūnu plaukais kojom krūtine
aš
noriu tik tyliai
[be jūsų leidimo]
leisti sau būti
ir realybę regėt sapnuos
[vietoje sudaužytų
(manimi kažkam) nosių]
nes logika kitoj
įvykių barikados pusėj
o mano galvoj
šizofrenija
persipjovė venas
reik gelbėt ir vėl