nedepresuok.lt

Laiškas Mirties Angelui

Aš išėjau i juodą juodą naktį...
Šviesoj man būti aiškiai per sunku.
Galbūt tave aš joj atrasiu
Ir mes tyloj paskęsime abu.

Lietaus laše matyti spalvą,
Atrasti skonį, kvapą ir natas.
Pajausti tai, ką vadinu aš savo
Dangaus žydrynės mėlyna svaja...

Norėčiau būti aš mažytis paukštis,
Norėčiau tapti pienės aš pūku.
Norėčiau virsti tuo, kas gali kilti.
Sudegus saulėj likti tik menku juodu tašku...

Grazus rimas, Kerol. Dabar labai mazai kam pavyksta rimuoti... Suzaveta as. =)

Man kazkada kuryba padejo issakyti savo jausmus. O tai labai svarbu. :jap

Man be galo šviesios tavo eilės, Kerol

Ant Aukšto Aukšto Kalno

Kai vakaras apgaubtų plačia Žemę:
Pušų viršūnes, egles ir laukus,
Galėtumei matyti žvaigždę gerą
Ir apšviestą mėnulio gėlę Tu.

Galėtumei išgirsti tylią tylią maldą,
Kurią kalbėtų jos naktį,
Ir būtų Tau be galo gera,
Kad Tu šiame pasauly gyveni.

Tavo tikrai labai prasmingos ir gilios eilės, super! Rašyk..liek!...ir tik išsaugok.

Ačiū ačiū...

Dar parašysiu vieną savo eilėrašti - dainą, kurį sukūriau, kai man buvo labai sunku. Gal tam, kad vėl iš naujo patikėčiau gyvenimu... :angel


Be pavadinimo (o galbūt SAPNAS)

Ten, virš aukštų debesu,
Virš mirusių paukščių namų,
Kur kyla saulė,
O mėnuo kalba šalčiu...

Kaskart miršta vienas iš jų,
Jog kitas pavirstų paukščiu,
Žiūrėtų i Žemę akim,
Kurių mums nebaisu.

Ir aš... Dažnai dažnai kylu į dangų.
Keliauju bilietu palyginti visai nebrangiu.
Išrašo jį miražinė svajonė -
Svajonė sudėliota lyg marga dėlionė.

Norėčiau ten atrasti tylą ir ramybę,
Matyti veidus tų, kurie mane kiek dar myli...
Ir grįžt i Žemę laikant saujoje styprybę,
Pajautus tyrą meilę, viltį ir tvirtybę.

Tos rankos apkabino..... Tos rankos apkabins....
Ir vėl pasaulio Žemė, vėl mane nešiot bandys...

Be pavadinimo

Langas be akiu, kur tusti namai.
Daug juodu minciu, kur tusti delnai...
Kur pilki veidai – dau giliu akiu,
Tiktai ne sausu – asaru pilnu...

Vel juoda kancia...
Vel ziauri dalia...
Gal tai pamoka, o galbut skriauda...???
Tik kandi tyla... As ir Tu – dalia...
Buti atskirai... Buti nemariai...
Skristi mirtimi... Kristi sirdimi...
Likti savimi – tik juodoj nakty...
Likti kuo ESI...
Tapti ZMOGUMI...

LAISKAS MIRTIES ANGELUI...

Naktimis zaidziu su vejais,
Naktimis zvaigzdes renku.
Ten palipusi ant auksto auksto kalno,
Tyliai su apmirusiu medziu kalbu...

O rytais, sulaukus Laimes paukstes,
Paprasau jos dovanu –
Kad parskridusi parnestu
Pilna sauja sidabriniu saules spinduliu...

Juos as padedu prie medzio,
Prie storu, apmirusiu saknu,
Ir nors medis nebegyvas
Kazkodel jis sneka su manim balsu...

O dabar, kai Zeme miega
Ir aplink tamsu tamsu...
Kai tyloj girdziu atriedant sapna
As uzmigusi si laiska Tau kuriu...

Tu darai seriją laiškų mirties angelui?

NEa.... čia as susimaisiau tarp pavadinimu...

SUSKILES LAIKAS

Seseliuose suduzo mano laikas,
Melsvos spalvos ir toks slidus......
O uz tvoros parklupes verke vaikas,
Kad jis suskilo: „Kas dabar gi bus?“

Paniure medziai vel dejavo:
„Atmink, zmogau, kad cia esu“
Nupjautos sakos aimanavo –
Nebesugis ir joms baugu...

Pakylam, stojam, einam, lekiam
Paciumpam laika – jis dar cia
Ir tik dabar sustabdom kara
Su savimi ir su tauta.

Pakelkim galvas ir akis i saule.
Vel laika sulaikykime slapcia.
Dangum keliauja sidabrine varna,
O ten zmogus jos viduje.

Mes mylim tai ka myli akys
Ir norim mes kaskart daugiau...
Uzdeje ranka ant sirdies pasakom,
Ko norime kad butu mums geriau.

Gal egoistai, gal per godus –
Tokie skirtingi... Ne visi tikri....
Tik nepamirskime jautrios paguodos
Suskilus laikui verkusiajam patvory...

TIRSTAM MIESTE

As bijau garsu,
Per riskiu spalvu.
ButiR minioje,
Skubanciam laike.

Noriu prisiglaust
Prie svelnios tylos
Ir paklausti jos
Kas yra uz jos?

Per tirstam mieste
As einu viena
Bet nevienisa
Nes viltis drauge.

Leisiu as dabar
Tylai prisiglaust.
Net tirstoj minioj
As paskesiu joj...

TU ESI ZMOGUS

Tu kazkuo tiki,
Tu kazkas esi.
Lauki – pavargsti,
Bet toliau eini...

Aklinoj tamsoj
Vilti surandi.
Kyli, nors krenti,
Nes ZMOGUS esi...

Nebijok balsu –
Tu klaidziu taku.
Mintyse sviesa
Degs jei liksi cia...

Iskentek, brolau,
Viska as zinau.
Skausmo buvo daug...
Ji pati jutau..

O dabar pakelk
Ranka link dangaus.
Saules sviesa jausk,
Dangaus meliams sauk...

Kad esi jautrus,
Nes turi jausmus...
Myli – nekenti,
Nes visoks esi...

Gal kazkas supras,
O kazkas pasmerks.
Neieskok kaltu,
Nes nerasi ju...

Su vilties zvake,
Eik net naktyje.
Prieblandos ruke
Buk sau atrama.

Atpazink jausmus,
Issakyk tikslus.
Buki toks zmogus
Kiek esi stiprus...

MEILES VALGYMAS

Yra zmoniu gyvenime toks dalykas kaip meiles valgymas. Ir dar vienas reiskinys kaip kad jausmu alkis. Dar yra mergaite su eziuko spygliais ir mergaite su rozine suknute... Kazkur kalvose gyvena Melynbarzdis, o zemes gelmese spragsi nemirtinga neuzgestanti ugnis...

Kiekviename is musu gyvena troskimas pazinti. Troskimas buti. Troskimas pasiekti (tik nelygu ka.......)

Mergaite su rozine suknute stiebsis i saule... Megaite su ezio spygliais sieks nurauti vieninteli pievoj raudona aguonos zieda. Dangaus zydynej sviecianti saule galbut nusvilins kazkam rankas... O aguonos ziedas tiesiog uzges negaves savojo deguonies – vandens. Taip ir liks nesuprates viska stebintis erelis, kas yra kas. Ir kodel tas kuris siekia saules taip daznai nusvyla, o tas kuris rauna ziedus nenudega, o kazka dar ir uzgesina....???

Tik pacios mergaites suvoks – kas ir kodel... Kad ir nusvilus saulej galima surasti ta saldu meiles sauksta, o raunant ziedus ir toliau jausti alki...

LINKEJIMAI MANO SIUCKAI DAUSOSE...
As begau per vandeni kojom –
Suslapo pirstukai, deja...
Sapne mano niufas sulojo
Ir as pabudau neslapia...