- 2008 06 27, 20:37
#51691
Man netoli trisdešimties, esu graži(taip sako vyras ir draugai), ne kvaila, turiu puiku išsilavinimą, maža metukų vaikelį, mylimą vyrą. Tačiau, nesu laiminga. Manau sergu depresija, bet norėčiau sužinoti Jūsų nuomonę, bei išsiaiškinti kokios būna depresijos, ar jos išgydomos ir kaip.
O gal tai ne depresija o:
a) nerandu savęs gyvenime, neturiu mylimo darbo,
pavargau nuo buvimo namie ir rutinos,
c) negaliu pernešt ilgo buvimo su vaiku,
d) hormonai po gimdymo arba sergant skydliauke,
e) smegenys negamina seratonino,
f) moteriai užeina kažkokie ciklai kas dešimt metų.
Pirmą kartą tai pajutau kai buvau gal dvyliktoje klasėje, maniau tai todėl kad buvau priaugus svorio, paliko mylimas vaikinas(pirmoji meilė), tėvas gėrė ir smurtavo, mama neguodė ir nekreipė dėmesio į tai. Simptomai būdavo tokie: niekas nedomina, nieko nesinori tik žiūrėt i vieną tašką, verkti, užsidaryt kambary ir rėkti, atrodydavo kad egzistuoji, niekas nepadėdavo nei draugai, nei prasiblaškymas.
Per visą tą laiką iki dabar, būta daug ko, sunkių išgyvenimų, streso. Būdavo liūdna be priežasties, nerimas, buvo prasidėjo panikos priepuoliai( bent aš taip maniau, nes trūkdavo oro, pakildavo spaudimas, išberdavo kaklą ir veidą raudoniu, drebėdavo rankos ir traukdavo kojas) tai būdavo net atostogaujant ar susinervinus. Lankiau keturis mėnesius psichoterapeutą, po kelionės ir gerų knygų laksčiau kaip ant sparnų.
Bet jau kokie trys mėnesiai pradėjo darytis kažkas keisto, pastebėjau kad būtent ciklo vidury dvi ar tris dienas. Na ir anksčiau vadinamas PMS nebuvo lengvas, bet dabar kartojas tokia būsena kas buvo prieš dešimt metų. Visą dieną galiu verkt, viską darau kaip robotas, be galo liūdna, niekas neturi prasmės, nekenčiu visų žmonių, esu pikta, visi man rodos blogi ir nemėgsta manęs. Užeina noras ir žudytis, vis mąstau apie kokia savižudybės forma, kad nebūtų skauda. Bet bijau tai daryt, nes vis mąstau kas laukia po to. Nestabdo manęs kad liks vaikelis ir vyras vieni.
Kai viskas baigias jaučiuos klaikiai, nesuprantu kaip galėjau taip galvoti. Neneigsiu, rutina man jau atsibodo, puodai, namai tvarkymasis. Esu veiklus žmogus, dirbau vadovaujamąjį darbą( kažkur skaičiau kad būtent tokioms veiklioms moterims būna sunkiausia, užpuola pogimdyminė depresija, bet man gal jau vėlokai tokiai depresijos rūšiai?).
Taigi padeda tik išgėrus stiprių raminamų, bet nuo jų apsvaigsti ko labai nekenčiu, nes negaliu kontroliuoti padėties. Gyvenime esu perfekcionistė.
Na nelabai as cia radau gyditoju
Pastarasis man aiškino, kad susirasčiau išėjus iš ligoninės daktarą, nes ligoninėje turiu tik grupinę psichoterapiją. 