Moderatorius: signs

Vartotojo avataras
Parašė maingirdas
#257253 Taip Ars Velvetica ,man ketipinor skiriamas nemigai su nerimu gydyti.Man nakciai tai gerai,bet diena sunki :bum bunu ,kaip priplotas.Pamirsau ,koks tavo ligos kodas.Psichiatre nori mazinti doze,bet man tai nereikia.Kaip as be vaistu gyvensiu.
Vartotojo avataras
Parašė Ars Velvetica
#257262 Gyvensi, tik reikia tinkamai dozę mažinti :) Žmogaus smegenys yra labai adaptyvus organas, tik kol esame neįgiję reikiamų įgūdžių, tenka kliautis vaistų pagalba. Manau, jog vaistai yra lyg ramentai sulūžusiai kojai paremti. Laiko klausimas, kada koja sugis ir galėsime vėl vaikščioti savarankiškai. Žinoma, tai priklauso nuo paties požiūrio į ligos prigimtį :)

Mano kodas? Formaliai F25.2, bet iš esmės mišrus bipolinis sutrikimas.
Parašė Rituletas
#257280 Kaip tau, Ars Velvetica, su savijauta šiuo metu? Diagnozė mano labai panaši, F25.0 (norėjo daryt F25.1, bet skirtumas ten menkas) nors pats sakai sergantis kiek kitokia. Iš ko man neišeina išbrist, tai somatinių skausmų. Viskas toliau (mąstymas) neblogai.
Vartotojo avataras
Parašė maingirdas
#257637 Jau man nusibodo apsnudusiam nuo ketipinoro iki pietu buti.Galva neveikia...Einu gerti kavos ,kad buciau zvalus. :bloga
Vartotojo avataras
Parašė Ars Velvetica
#257654
Rituletas rašė:Kaip tau, Ars Velvetica, su savijauta šiuo metu? Diagnozė mano labai panaši, F25.0 (norėjo daryt F25.1, bet skirtumas ten menkas) nors pats sakai sergantis kiek kitokia. Iš ko man neišeina išbrist, tai somatinių skausmų. Viskas toliau (mąstymas) neblogai.


Jau eina treti metai, kai vartoju kvetiapiną. Turbūt galėčiau sakyti, kad organizmas adaptavosi - vakare išgėrus dozę kartais vos pasvaigsta galva ar jaučiu lengvą slopinimą, dažniausiai tuo metu būnu darbe, ir tokius "nemalonumus" sugebu gerai toleruoti, dieną nejaučiu jokio šalutunio poveikio. Gaila, bet to paties negalėčiau pasakyti apie pirmuosius metus vartojant kvetiapiną - dienomis pasireikšdavo tolydus slopinimas, imtis protinės veiklos (mokymosi, skaitymo) būdavo nelengva, krisdavo pasitikėjimas savimi. Buvau atradęs būdą, kaip "pramušti" slopinimą stimuliuojančiais preparatais, bet vėliau liūdnokai baigėsi. Žinoma, išlieka neaišku, koks ilgainiui bus poveikis inkstams, kepenims ir kraujo sudėčiai. Priešingai nei tau, Rituletai, man kaip tik nėra jokios somatizacijos, viskas kaip tik susiję su mąstymu ir nuotaikų kaita, bet su tuo dorotis labai padeda psichologinės konsultacijos.
Parašėnegative
#257658 gal geri didelę dozę? man iki 100mg didinant nebeslopindavo praėjus kokioms dviems savaitėms, kartais net greičiau.
Vartotojo avataras
Parašė Ars Velvetica
#257660 Kad ne per didžiausia, 400 mg, ligoninėje didino po 50 mg, kol pasiekėm pilną dozę, po to paskyrė XR, ilgo veikimo, šitie labiau slopina dėl vaisto pavidalo ypatybių, bet man tinka daug labiau nei įprastas kvetiapinas.
Parašė Rituletas
#257667
Ars Velvetica rašė:Kad ne per didžiausia, 400 mg, ligoninėje didino po 50 mg, kol pasiekėm pilną dozę, po to paskyrė XR, ilgo veikimo, šitie labiau slopina dėl vaisto pavidalo ypatybių, bet man tinka daug labiau nei įprastas kvetiapinas.


Dėkui, kad nupasakojai situacija - malonu girdėt, kad kažkiek geriau, bet treji kvetiapino gėrimo metai yra tikrai nemažai. Nors ką, aš per 6 mėnesius sugebėjau 6 neuroleptikus pakeist ir pasilikt prie kvetiapino. Šiuo metu, kaip ir tu, geriu 400mg, tačiau XR'o nenoriu - man geriau 300mg prieš miegą (krentu kaip lapas po išgėrimo praėjus 40-50 minučių, bet koks skirtumas, miegot gi einu) ir 100mg ryte, kurie kartais slopina, kartais ne, nesuprasi. O dėl somatizmų man įpaišė AD Elicea, kuris labai padėjo nuo 2010 pradžios iki 2011 galo (tuo laikotarpiu sau buvau visiškai sveikas), kada prasidėjo didybės manija ir F25.0 diagnozė, bet dabar nelabai padeda. Dedu visas jėgas išbrist iš somatizmų, tik tiek.
Parašė Thanatos
#257683 man kaip ir depresija(taip gydytojai sako), bet buvo manijos epizodų, turiu problemų su nerimu, sako buvo psichozė. 6 metai. Jei iki rugsėjo turėsiu seroquel XR, 2 iš jų bus su juo. Man taip neramu... kodėl 6ti metai ir psichiatrė nekalba apie nutraukimą? Taip nesu idealiam stovį, bet kas jau vaistų sukelta, o kas liga? Ar gali būti depresija visam gyvenimui?
Vartotojo avataras
Parašė Ars Velvetica
#257741
Thanatos rašė:man kaip ir depresija(taip gydytojai sako), bet buvo manijos epizodų, turiu problemų su nerimu, sako buvo psichozė. 6 metai. Jei iki rugsėjo turėsiu seroquel XR, 2 iš jų bus su juo. Man taip neramu... kodėl 6ti metai ir psichiatrė nekalba apie nutraukimą? Taip nesu idealiam stovį, bet kas jau vaistų sukelta, o kas liga? Ar gali būti depresija visam gyvenimui?


Thanatos, man rods, suprantu, apie ką tu. Kolegė darbe tai pavadino "depresija nuo vaistų", t.y. dauguma neuroleptikų taip slopina (kvetiapinas taip pat), jog pats slopinimas suteikia neįgaluma, bejėgiškumo jausmą, kas gali atrodyti kaip "depresija". Taip jaučiausi pirmaisiais metais vartojant kvetiapiną, vėliau, kai atradau stimuliantų, kurie gali pramušti tą slopinimą, mėgindavau vaduotis iš tokios būsenos (čia nėra jokios užuominos apie narkotikus, apie tai esu rašęs kitoje rubrikoje). Apie tokius pojūčius reikėtų kalbėti su gydytoju, nes tai mažina gyvenimo kokybę ir atima pasitikėjimą savimi. Be to, galbūt prie kvetiapino turėtų būti skiriamas ir antidepresantas, depresijos atveju taip ir turėtų būti, žinoma, nesu gydytojas, bet toks variantas yra.
Parašėdragonfly
#257792
Ars Velvetica rašė:
Thanatos rašė:man kaip ir depresija(taip gydytojai sako), bet buvo manijos epizodų, turiu problemų su nerimu, sako buvo psichozė. 6 metai. Jei iki rugsėjo turėsiu seroquel XR, 2 iš jų bus su juo. Man taip neramu... kodėl 6ti metai ir psichiatrė nekalba apie nutraukimą? Taip nesu idealiam stovį, bet kas jau vaistų sukelta, o kas liga? Ar gali būti depresija visam gyvenimui?


Thanatos, man rods, suprantu, apie ką tu. Kolegė darbe tai pavadino "depresija nuo vaistų", t.y. dauguma neuroleptikų taip slopina (kvetiapinas taip pat), jog pats slopinimas suteikia neįgaluma, bejėgiškumo jausmą, kas gali atrodyti kaip "depresija". Taip jaučiausi pirmaisiais metais vartojant kvetiapiną, vėliau, kai atradau stimuliantų, kurie gali pramušti tą slopinimą, mėgindavau vaduotis iš tokios būsenos (čia nėra jokios užuominos apie narkotikus, apie tai esu rašęs kitoje rubrikoje). Apie tokius pojūčius reikėtų kalbėti su gydytoju, nes tai mažina gyvenimo kokybę ir atima pasitikėjimą savimi. Be to, galbūt prie kvetiapino turėtų būti skiriamas ir antidepresantas, depresijos atveju taip ir turėtų būti, žinoma, nesu gydytojas, bet toks variantas yra.


O kurioj rubrikoj dar apie tai buvai rases?
Vartotojo avataras
Parašė Ars Velvetica
#257793
bipolar1978 rašė:
Ars Velvetica rašė:
Thanatos rašė:man kaip ir depresija(taip gydytojai sako), bet buvo manijos epizodų, turiu problemų su nerimu, sako buvo psichozė. 6 metai. Jei iki rugsėjo turėsiu seroquel XR, 2 iš jų bus su juo. Man taip neramu... kodėl 6ti metai ir psichiatrė nekalba apie nutraukimą? Taip nesu idealiam stovį, bet kas jau vaistų sukelta, o kas liga? Ar gali būti depresija visam gyvenimui?


Thanatos, man rods, suprantu, apie ką tu. Kolegė darbe tai pavadino "depresija nuo vaistų", t.y. dauguma neuroleptikų taip slopina (kvetiapinas taip pat), jog pats slopinimas suteikia neįgaluma, bejėgiškumo jausmą, kas gali atrodyti kaip "depresija". Taip jaučiausi pirmaisiais metais vartojant kvetiapiną, vėliau, kai atradau stimuliantų, kurie gali pramušti tą slopinimą, mėgindavau vaduotis iš tokios būsenos (čia nėra jokios užuominos apie narkotikus, apie tai esu rašęs kitoje rubrikoje). Apie tokius pojūčius reikėtų kalbėti su gydytoju, nes tai mažina gyvenimo kokybę ir atima pasitikėjimą savimi. Be to, galbūt prie kvetiapino turėtų būti skiriamas ir antidepresantas, depresijos atveju taip ir turėtų būti, žinoma, nesu gydytojas, bet toks variantas yra.


O kurioj rubrikoj dar apie tai buvai rases?


Susimoviau :achtung Šioje pačioje temoje ir rašiau :kazokas
Parašė Rituletas
#257814
Ars Velvetica rašė:
Thanatos rašė:man kaip ir depresija(taip gydytojai sako), bet buvo manijos epizodų, turiu problemų su nerimu, sako buvo psichozė. 6 metai. Jei iki rugsėjo turėsiu seroquel XR, 2 iš jų bus su juo. Man taip neramu... kodėl 6ti metai ir psichiatrė nekalba apie nutraukimą? Taip nesu idealiam stovį, bet kas jau vaistų sukelta, o kas liga? Ar gali būti depresija visam gyvenimui?


Thanatos, man rods, suprantu, apie ką tu. Kolegė darbe tai pavadino "depresija nuo vaistų", t.y. dauguma neuroleptikų taip slopina (kvetiapinas taip pat), jog pats slopinimas suteikia neįgaluma, bejėgiškumo jausmą, kas gali atrodyti kaip "depresija". Taip jaučiausi pirmaisiais metais vartojant kvetiapiną, vėliau, kai atradau stimuliantų, kurie gali pramušti tą slopinimą, mėgindavau vaduotis iš tokios būsenos (čia nėra jokios užuominos apie narkotikus, apie tai esu rašęs kitoje rubrikoje). Apie tokius pojūčius reikėtų kalbėti su gydytoju, nes tai mažina gyvenimo kokybę ir atima pasitikėjimą savimi. Be to, galbūt prie kvetiapino turėtų būti skiriamas ir antidepresantas, depresijos atveju taip ir turėtų būti, žinoma, nesu gydytojas, bet toks variantas yra.


Būtent, Ars Velvetica, ką ir minėjau, dėl somatizmų, kuriuos galima paaiškinti daugiausiai kaip depresijos požymį, man ir išrašė AD prie kvetiapino. Ar toks gydymas padės, žiūrėsime.

Tęsiant kalbą apie depresiją, pažystu moterį, kuri ja jau serga 10 metų ir turbūt, kaip pati sakė, sirgs ir toliau. Kažkas panašaus kaip mums, kurie su F25.x sėdi - išlipt įmanoma (žinau atvejų), bet šansai maži.
Vartotojo avataras
Parašė Ars Velvetica
#257894
Rituletas rašė:Būtent, Ars Velvetica, ką ir minėjau, dėl somatizmų, kuriuos galima paaiškinti daugiausiai kaip depresijos požymį, man ir išrašė AD prie kvetiapino. Ar toks gydymas padės, žiūrėsime.

Tęsiant kalbą apie depresiją, pažystu moterį, kuri ja jau serga 10 metų ir turbūt, kaip pati sakė, sirgs ir toliau. Kažkas panašaus kaip mums, kurie su F25.x sėdi - išlipt įmanoma (žinau atvejų), bet šansai maži.


Man rods, kad blogiausia, kas gali nutikti, tai susitapatinti su liga; žinoma, iliuziška ir pavojinga, kai sergąs žmogus nepripažįsta turįs problemų/sutrikimą/ligą, tačiau dar pavojingiau yra manyti, jog žmogus yra tapatus ligai, tarsi būtų nudrėbtas iš prastesnio molio nei kiti (iš tos pačios operos pareina ir genetikos sureikšminimas - "o, vat, genai, ajaaazau, pasmerktas bipolijai/schizofrenja/įrašyk pats"). Tiesa, čia jau psichoterapiniai dalykai, kiekvienas turėtume su šiuo reikalu dirbti kasdien taip, lyg ryte prabustumėme ir tartume: "Labas rytas, FX.xx, jaučiuosi puikiai, o kaip tu?". =)
Vartotojo avataras
Parašė EniGmO
#257896
Ars Velvetica rašė:
Man rods, kad blogiausia, kas gali nutikti, tai susitapatinti su liga; žinoma, iliuziška ir pavojinga, kai sergąs žmogus nepripažįsta turįs problemų/sutrikimą/ligą, tačiau dar pavojingiau yra manyti, jog žmogus yra tapatus ligai, tarsi būtų nudrėbtas iš prastesnio molio nei kiti (iš tos pačios operos pareina ir genetikos sureikšminimas - "o, vat, genai, ajaaazau, pasmerktas bipolijai/schizofrenja/įrašyk pats"). Tiesa, čia jau psichoterapiniai dalykai, kiekvienas turėtume su šiuo reikalu dirbti kasdien taip, lyg ryte prabustumėme ir tartume: "Labas rytas, FX.xx, jaučiuosi puikiai, o kaip tu?". =)


=) Va čia teisybė, taip ir reikia,gyvent, įstengt kartais sau ištrint atmintį, ir pradėt dieną po.xuistiskai...išties lengviau.,.. :heart aišku, emocijos dažnai būna labiau įtakotos situacijų, veiksmų, bet kai kas ir po ilgų metų nesugeba atsitiesti....o kai kas, kaip sakei susitapatina net su tuo, ko akivaizdžiai negalima pagrįsti, priežasties..yra kaip yra, situacijos,paveldimumai, bet.,bet reikia kažkaip gyvent, vadinas, reikia taikytis, su tuo kas vyksta,nepasiduot, ir kas bus lemta, tas lemta,.... , ...o laimę turbūt greičiau galima sieti su norėjimu būti laimingu, vadinas ir ne "fatališkai" mąstant tai galima pasiekt...