nedepresuok.lt

labas visiems..bandziau rasti panasia tema bet neradau..tai tikiuosi nesupyksit..as antidepresantu nesu gerus ne karto nors sergu ilgai..ir mane labai domina tie zmones kurie serga depresija,nerimo sutrikimais,panikos atakomis ir baimemis ir kurie vartoja antidepresantus,tai klausimas butu toks:kiek laiko vartojate antidepresantus,ar pagerejo sveikata, ar vartodami antidepresantus nebejauciate nerimo,panikos?jei jauciate kiek daznai ji pasikartoja?ar buvote mete gerti tuos vaistus?kas nutiko kai metėt?ir galu gale ar yra nors vienas kuris pasveiko gerdamas antidepresantus?

...AD vartoju jau metus. O ju poveiki pajutau kazkur po 3-4 menesiu, bet veliau seke pablogejimas. Zinoma, kad jauciu teigiama vaistu poveiki - nera suicidiniu minciu, vel senieji pomegiai teikia pasitenkinima, daug daugiau veikliu dienu, nei negeriant vaistu...
Kas del nerimo ir panikos, tai daug daug reciau pasitaiko. Reikia tikrai didelio susijaudinimo, itampos, kad jie mane kamuotu. Buvo toks periodas, kuomet 2 menesius ju man nebuvo
O vaistus vartoju be pertraukos (taciau prisipazinsiu, kartais kokia diena uzmirstu isgerti..)...

o kiek laiko gydytojai rekomenduoja tau juos vartoti?

nagi papasakokit,pasidalinkit savo patirtimi,nes man reikia pas gydytoja ir reikes apsispresti kokio gydymo noriu..padekit!!!!!!!!!

Is pradziu sake 6 men, bet vis pratesia...tai priklausys nuo mano bukles. Po paskutinio karto dar 6 men pratese

na nieko manau viskas pas tave susitvarkys..aciuks kad papasakojai,labai noriu zinoti ka tureciau pasirinkti..

linn rašė:nagi papasakokit,pasidalinkit savo patirtimi,nes man reikia pas gydytoja ir reikes apsispresti kokio gydymo noriu..padekit!!!!!!!!!

man atrodo patikek spresti apie gydyma gydytojai :mrgreen:

AD pradėjau vartoti, kai nebegalėjau kitaip. Savivertę man jie mažina, bet savijautą gerina. Ir ne AD kalti, kad man jų reikia, o mano būklė. Tikiuosi apie naujus metus gydytoja nutrauks jų vartojimą, nes jaučiuosi gana gerai. Beėt kas bus toliau dabar nežinau, nes man dar ir nemiga, gal paskirs kažką. Pastarąjį kartą vartoju ilgiausiai, du metus iš eilės. Pasiskaityk temą Mes sveikstam

man vaistai padėjo ir padeda. Pirmą kartą juos vatojau metus, būklė buvo pagerėjusi ryškiai, tai nutraukiau. Bet per anskti, amtyt, nes vėl grįžo nepakeliamas nerimas, juodos duobės, nuolatinis liūdesys, apatija, nenoras gyventi, anoreksija.
Kovojau taip su savimi turbūt apie metus, vis laukiau kada susitvarkysiu pati, nes man AD vartoti atrodo silpnumo požymis. Nieko gero, svoris katastrofikšai sumažėjo, atrodžiau kaip pamėklė iš Osvencimo, šeimos pagailėjau, nes jau vyras nebenumanė, ką su manim daryt.
Vėl pasiryžau pradėti gydymą, jau bandau džiaugtis gyvenimu, nuiotaikos stabiliai neblogos. Kol kas nesiruošiu nutraukti. Man AD šiai dienai yra GĖRIS, leidžiantis gyventi pilnavertišką gyvenimą.

O aš be galo norėčiau galėt gyvent be vaistų, nors sutinku, kad geriau jau tabletės nei nenoras gyventi, bet vistiek savarankiškai(nes gydytojas kažkaip negirdi) mažinu vaistus, ir žinot , neblogiau, tai kam gerti, jei ir su ir be tokia pat (sakyčiau patenkinama) savijauta.

Nuo rugpjūčio mėnesio vartoju AD. Nuo vienų vaistų labai pasikeitė nuotaikos į gerą pusę ir šiaip jau pranyko kai kurie požymiai, tačiau neseniai atsirado agresijos priepuoliai,pati pradedu ieškoti ir provokuoti konfliktus, tai kažkaip liūdna pasidarė, nes maniau,kad jau tikrai pagerėjo. Mane labiausiai į neviltį varo, kad užėjus krizėms mano vyras žiūri į mane ne kaip į ligonę, o kaip į psichę ir pati pradedu galvoti, kad esu nebenormali. Tada apima neviltis ,kad esu tokia ir manęs tokios kokia esu nebepriima net vyras, jaučiuosi jam našta. Tada ateina mintys apie savižudybę... Bet tikiuosi ir tai su laiku praeis , tik taip sunku vienai eiti...

kukas rašė:Nuo rugpjūčio mėnesio vartoju AD. Nuo vienų vaistų labai pasikeitė nuotaikos į gerą pusę ir šiaip jau pranyko kai kurie požymiai, tačiau neseniai atsirado agresijos priepuoliai,pati pradedu ieškoti ir provokuoti konfliktus, tai kažkaip liūdna pasidarė, nes maniau,kad jau tikrai pagerėjo. Mane labiausiai į neviltį varo, kad užėjus krizėms mano vyras žiūri į mane ne kaip į ligonę, o kaip į psichę ir pati pradedu galvoti, kad esu nebenormali. Tada apima neviltis ,kad esu tokia ir manęs tokios kokia esu nebepriima net vyras, jaučiuosi jam našta. Tada ateina mintys apie savižudybę... Bet tikiuosi ir tai su laiku praeis , tik taip sunku vienai eiti...

Man irgi, pastebėjau, užeina kažkokie agresijos protrūkiai. Bijau, kad galiu ir vožt kam gatvėj, išprovokuot ką. Vakar tėvas atėjo aplankyt- tai nesidrovėdama ta žodžio prasme išstūmiau jį laukan. Kodėl? Man tiesiog tada nebuvo nuotaikos. Siaubas, koks aš problemų rinkinys. Bet čia man nuo nevartojimo vaistų turbūt.

man taip pat uzeina agresijos priepuoliai,puolu uz beleka...galiu net paleisti ka nors...ir manau taip yra del to kad pavargau kovot su sia liga..

Aš tai ir bijot savęs kartais pradedu, nes jaučiu, kad nesivaldau tuo metu.

Manęs mama buvo vienu metu pradėjusi bijot. Jai vien žvilgsnio pakako. Sėdžiu ant žemės, ji kažką kalba, o aš mintimis žudau. Labai niežtėjo rankos. Akys išdavė.