nedepresuok.lt

Pries kelias dienas gavau antros grupes invaliduma, diagnoze sizotipinis sutrikimas. Man 26 metai, jauciuosi tarsi nurasytas. Kaip kitiem teko priprasti prie tos minties?

Invalidumas ne visam gyvenimui , pageres sveikata galesi pasinaikinti ji. Jokio nurasymo nematau tame =)

Keistuoli, viskas bus gerai. Man irgi deagnuozuotas šizotipinis sutrikimas. Be to dar yra krūva kitų rimtų problemų. Tai kuo sergi tu ir aš yra liga. Ir ar tu jaustumeisi nurašytas jei sirgtum diabetu ar kokia širdies liga. Invalidumas tai tavo būsena. Dabar ji tokia. Sirgti nėra gėda. Gėda yra nebandyti padėti sau. ir tai ne vien tik dėl savęs. JUk visgi gyvenam tarp žmonių... Bendraujam su jais...

Turim būti žmonės jog per savo liga net patys to nenorėdami nesutraumuotume jų..

Taigi taigi vat..

Ką apie tai ką parašiau manai, Keistuoli:)) :")?

LAikykis ir bent jau bandyk nepasiduot. Su laiku bus lengviau.

Ką tu jauti sirgdamas. Ir kiek procentų tavo darbingumo lygis? Mano 30% taigi nelabai linksma. Bet ir dirbau ir dabar mokausi su medicina susijusį dalyką. Ka tu veiki? Net jeigu ir nieko - - nekaltink savęs. Taip ir aš dariau. Ir visas mano veiksmas buvo apsiversti nuo vieno šono ant kito. Leisk savo kūnui atsigaut. Jei mėgsti skaityk. Klausyk muzikos. Svajok. kartais nebegali nieko. Tada belieka sukandus dantis kentėt - kartais inkšti kaip ligos užguitam šunyčiui. Svarbu išlikti čia trp gyvųjų, nes išeiti Tau dar ne laikas..

Parašyk...

Labas =) M, aktualu ir man, aga jausmas pradžioj buvo nemalonus, kaip sakai ir nusirašyt mintis buvo, ir net pykau ant savęs kad aš tokia, bet juk nieko nepadarysi, dabar beveik džiaugiusi, nes galop tai vienintelis mano pragyvenimo šaltinis ir labai pergyvenu kad kasmet pratęst reikia ir vis nežmonioški nervai ar pratęs.. juk per metus nauja galva neišaugo..o jau tiek įrodinėt reikia. Manau ir tu žiūrėk iš teigiamos pusės, juk už tai pinigėliai, o jei pats jauti kad gali tai dar ir gali padirbėti, manau šaunu kad valstybė mumis rūpinasi, o mes patys vistiek liekam lygiai tie patys žmonės, juk taip

Aciu uz patarimus. Mano darbingumo lygis 35 proc., o visas darbas siuo metu priziureti mirstancia mama.

Tai va matai kiek daug tu darai, Keistuoli.

Ir dar aš tos nuomonės, kad šiandieninime pasaulyje keistuoliu būti yra gerai (ne veltui ir Keistuolių teatras egzistuoja. Ir jais žavisi ir vaikai ir jau nebe vaikai(juk senyn - vaikiškyn)..

Tarp kitko, mano požiūris į mirtį labai stipriai keičiasi..
Ir gal iš dalies tai ir todėl jog studijos susijusios su žmogumi, o juk taip jau yra kad visi plaukiam į tą patį Mirties Uostą.... Susitiūksim ten ant pukuotų debesuotų ir žaisim lyg vaikai...

Kažkas mane vadina mažvaike bet kiti sako kad aš pernelyg brandi. O man tai kas. Svarbiausia jog esu žmogus. Ir dar turiu kojas, rankas....

O kaip Frida sakė:"KAM MAN KOJOS JEI GALIU SKRAIDYTI"

:angel :angel :angel :angel

Man tai irgi aktualu,pirmais metais irgi jaučiaus lyg nurašyta,metams bėgant apsipratau...visgi tai vienintelis mano pragyvenimo šaltinis.Darbingumas 40% ,anksčiau dirbau puse etato,turėjau lll gr.O dabar net pamirštu,kad ,,nurašyta'',nors veiklos kažkokios ir neturiu,padedu tėvams kaime kartais...Dar didelis pliusas-daug laisvo laiko,kurį gali skirti pomėgiams.

Aciu uz jusu mintis ir patarimus.

O as netgi noreciau tureti invaliduma,galeciau dirbti paprastesni darba,nes dabartinis man per sunkus,per daug itemptas.Ir tikrai nemanau,kad jausciausi nurasyta.Tik kazkaip vis nedristu apie tai pakalbeti su gydytoja,galiu buti nesuprasta.Jau pries 20 metu susirgau vegetodistonija paskui deprasija,vaistus geriu ne pastoviai,su pertraukomis,kada pasijauciu blogai,zianau,kad negerai darau,bet dar nenoriu saves nurasyti,dar priedo turiu visokiu psichologiniu problemu tai skrandis streikuoja,tai sirdis,tai kita jautresne kuno dali griebia. Patarkit,ar galeciau tiketis gauti invaliduma,nes gydytojai tikrai nepasiulys,reikia paciai ieskoti.

Siūlyčiau ne invalidumo, o psichoterapijos ieškot.
Kodėl norisi invalidumo, ar tikrai neįmanoma rast "paprastesnio" darbo ir neturint invalidumo? Gal kažkokios kitos priežatys yra...?

Jauciuosi pavargus nuo visko,nezinau kur save padet

pamenu kai as gavau, iskart man dave 20%, buvo sokas jauciausi baisiai is kart netekau darbo, o dar namiskiu saipimasi kad esu invalide ir pan... bet pripratau

Praėjo metai kai esu invalidė. Na ir ką - nuo to niekas nesikeičia. Tik gauni pinigėlių. Ir man tikrai reikia kad jį pratęstų.... Tik liūdna kad negerėja. Blogėja ne visai. Kartais.... 8soliano tabletės nežinia kam - verkimas dėl beleko

O čia per vieną dieną tu tiek tų tablečių sugeri? Gal per daug? O antidepresantų tau nerašo? Jie kartais irgi nuo verkimo padeda.

Del pinigeliu ir norisi invalidumo,dar koki darbuka lengvesni prie to susirast,nors is kitos puses,negerai,kai daug laisvo laiko.As kai turiu laisva diena,tokia nuobodybe,neturiu ka veikt,vaikai jau dideli,valgyt pagaminu,tiek manes ir tereikia.Taip uzsidarau savyje.Gal patapus invalide visai uzsidaryciau tarp keturiu sienu.