nedepresuok.lt

Nedrąsu kurti temą, bet bandysiu.. Aš dar nebuvau pas psichoterapeutą, kankina įvairios abejonės, pamaniau, gal galite pasidalinti savo patirtimi..
Kaip ten patekote? Kokia buvo Jūsų savijauta po pirmojo vizito? Ko tikėjotės ir ką gavote.. Ačiū už atsakymus

buvo baisu eiti, nes eiti pas psichiatra jau yra diagnoze. bet bijoti neverta. nepatiks pas sita, nueik pas kita.

pas psichiatrę nutįso draugė. nes nesikėliau tris dienas iš lovos. tada pasakiau kad nenoriu jokių vaistų, tik pokalbio su psichologe. (Buvo tokia tvarka, kad pokalbį su psichologe skirdavo tik psichiatras)

o tada nuėjau, paklausė kokia problema. pakalbėjom apie aplinkybes ir viskas, valanda baigėsi. kai nuėjau antrą kartą (žinojau kad galima tik 15 kartų nemokamai) tai nusprendžiau VISKĄ iškloti. na, neišdrįsau visai visko, bet vien tai, kad išdrįsau pasakyti kažkam apie išprievatavimą vaikiškame amžiuje buvo toks šuolis, kad pati apakau. nesu atvira žmonėms. o psichologei išdrįsau... o toliau - jau lengviau. kartais visa konsultacija - 0, o kartais būna toks šuolis, kad ilgai mąstau.
lankau jau 2 metai.

paskambinau į skyriaus registratūrą, užsiregistravau. atėjau. pasakiau, kas negerai, kaip jaučiuos, kaip norėčiau jaustis (pirmiausia ėjau pas psichiatrę), ji, nustačiusi diagnozę) man išrašė vaistų. aš jau su pakylėjimu grįžau namo. o paskui teko smarkiai nusivilti, prasidėjo pablogėjimas vien dėl per didelių vilčių. todėl, kad tikėjausi daugiau, negu buvo įmanoma. tikėjausi daug lengvesnio ir greitesnio rezultato, o to niekaip negalėjo būti.

o šiaip tai nieko labai įsimintino ir baisaus jiems tai kasdienybė.
galiu pasakyti, kad pas psichologę man mažiau patikdavo nei pas psichiatrę. tos nejaukios tylos minutės. ir pasikartojantys klausimai...

Turbūt abiejų rankų pirštų neužtektų išvardinti visiems gydytojams, pas kuriuos lankiausi. Kai kurie jų gerai žinomi. Padėjo. Tam kartui. Pas mus mieste normalių psichoterapeutų nėra, todėl niekur ir nebeinu. Pokalbis su psichologu mane apskritai nuteikia dar blogiau. Jei taikoma hipnoze, NLP, rezultatai būdavo geresni.

As lankiau psichoterapija privaciai 5 metus ir ji ne ka padejo, jei atsiduriau KMUK. Kaip dabartinis mano psichiatras isaiskino, nepadejo, nes reikejo kompleksinio gydymo kartu su vaistais, o tas mano buves privatus psichoterapeutas vaistu negaledavo skirti, todel ir likdavau tik su psichoterapijom (privatus verslas). Kaip supratau, tik ankstyvosiose depresijos stadijose gali padeti tik psichoterapija, jeigu depresija isisenejusi turi buti gydymas ir vaistais. Siaip is skaitytos literaturos geras psichoterapeutas neturetu duoti patarimu, o tai pas mus reta...ir siaip Lietuvoje psichoterapija gan zemoko lygio...Dar pries tai lankiausi "Neuromedoje" irgi nepadejo...Dabar bandau kapanotis pati bei vaistu pagalba...Tarp kitko, as pabaigusi psichotearpijos darbo su individais programa (tipo galiu vesti psichoterapijas privaciai), net juokas ima, o pati juodomis dienomis lovoje gulejau, apie mirti galvojau, ligonineje gulejau... , o tai itariu kiek tokiu panasiu i mane "psichoterapeutu" Lietuvoje yra...Verslas yra verslas...Todel reikia labai atsargiai rinktis gydytojus.

mano pirmas vizitas buvo toks:
maniau, kad sergu veziu (mama mire nuo vezio , senelis nuo vezio ir pan). tikritnausi sveikata ir vezio nerado. nuolat buvo temperatura ir galvos skausmai. po gimdymo cia kai nerado vezio, as apsiverkiau gydytojos kabinete, kad jo nerado ir pasirodo as nemirsiu... tada ji man israse siuntima pas psichiatra, sako gali but depresija (nesiskundziau gi kad liudna). psichiatras atliko testa, pakalbejom, as pasakiau, kad man viskas gerai, kad yra zmoniu, kuirems tikrai blogai, o man tik kazkas cia ne taip ir sumautas vezys neegzistuoja, kurio as taip noriu... ir tada jis pasake "vezys jusu busenoj yra kuo normaliausias dalykas, va vaistukai, po keliu savaiciu pradesit sveikti nuo vezio ir visu kitu negerumu). paskui tas psichiatras persikele i savo privatu kabineta, pas ji ir lankausi. kai atejau po 5 metu, jis mane prisimine (nors as jo nepazinau), prisimine viska iki smulkmenu...nieko baisaus jei pas gera pataikai... jei pas nepatinkanti pataikai - eini pas kita. juk tu renkiesi gydytoja.

Medeja, man absoliučiai taip pat buvo. Po tėčio mirties, nuolat tikrinausi dėl vėžio. Bet it tikrai atsirasdavo tai guzelis krūtyje ( mastopatija), tai labai krūtinė skaudėjo, maniau plaučių vėžys, pasirodo skrandžio rūgštys išėdė stemplę, galva sukdavosi, dariausi tomografiją, maniau auglys . Žodžiu, jau gėda būdavo pas gydytojus eiti. Paskutinį kartą vėl įsikalbėjau plaučių vėžį, bliaudama nuėjau pas pulmonologą, jis iškart paskė, kad man tikrai nėra vėžio, bet reikėtų gydyt nervus. Tada labai supykau, nepatikėjau. Jis davė siuntimą pasidaryti kompiuterinę plaučių tomografiją. Kuomet padarė,, stovėjau prie tos "švietėjos" ir bliaudama klausiau kelinta man stadija. O ji nieko nesuprasdama, sako: išvešėjimų nėra. Blin, aš, aišku, supratau, kad vėžys yra, tik dar neišvešėjo . Kitą dieną jau stovėjau pas pulmonologą pasiruošusi pas geriausius onkologus. Kada jis pasakė, kad tolių plaučių dar pavydėti reikia, negalėjau patikėti, apsižliumbiau vėl kaip karvė . Tada jis man skyrė Heloperidalį, nuo kurio mane taaaip sukaustė, kad išvež-ė greitoji į ligoninę . Va tuomet jau atlėkė psichiatrai, skubiai nuėmė kaustymą, išklausinėję problemas, paguldė mane į afektinį skyrių. Pragulėjau mėnesį. Dabar žinau, kad sergu depresija su navarotais. Bet ligų jau beveik nebebijau

Mane nutempe mama ,buvau viskai issekusi vos 40kg.tesveriai,alpimas ,pykinimas nuolatinis,galvos skausmai ir t.t.Gyd.bando paklausti kazko ,o as tik verkiu ...kai prisimenu dabar, ta diena man buvo baisi,bet manau si gyd.pastate mane ant koju.

Mano psichoterapeutas R. Kazlauskas vakar man sakė, kad važiuoja į namus pas pacientus, kurių yra itin sunki būklė ir kurie patys nepajėgia arba nenori ateiti iki kabineto, namuose dirba tol, kol įtikina gydytis ir nuima tuo metu gręsiantį pavojų. Kontaktai gydytojų skyrelyje. Nežinau, gal yra ir daugiau tokių gydytojų, gal kas žino dar...

Na, pirmą kartą apsilankiau ne savo, o mamos noru pas psichologę. Tiesiog privertė ten eiti dėl nuolatinio gėrimo. Vėliau, kai situacija buvo aprimus kažkiek, tai nesilankaiu visai. Šį rudenį pati paprašiau, kad nuvestų pas psichologę, o psichologė išrašė siuntimą pas psichiatrą. Taip viskas ir išėjo, dabar džiaugiuosi, kad kažkiek stūmiuos į priekį, geriu antidepresantus, kartą į savaitę einu pas psichologę. Turiu daug lūkesčių, kad susidorosiu su savo liga. Nors rezultatų kolkas gydymo ir nėra, raminu save, kad su laiku viskas.

o tu vartojai alkoholi? kaip dabar?

Taip, buvo laikas kai kasdien gerdavau. Dabar ne, nes vartoju antidepresantus.

o kokius geri?

Doxepin'ą. Labai džiūsta burna man, taip pat kaip neblaivi jaučiuos kai ir gėriau Fluanxol'į. Bet vis geriau už Fluanxol'į gal bus, gal nors kiek galėsiu mokytis.