- 2011 05 25, 14:15
#226323
Depresija yra pavojinga liga. Tačiau gydymas nuo jos gali būti dar pavojingesnis, jei pasirinkote blogą specialistą. Norėčiau papasakoti savo istoriją apie tai, kaip vos nepraradau gyvybės per nekompetetingą gydymą.
Taigi, mano depresija prasidėjo praeitų metų rugsėjo mėnesį po išsiskyrimo su mylimu žmogumi. Į tą painią istoriją nesigilinsiu. Prieš depresiją 2 mėnesius turėjau stiprų krizinį išgyvenimą (bemiegės naktys, stiprus dvasinis skausmas, pasireiškiantis beveik fiziškai, apetito, sveikatos sutrikimai). Tačiau po stipraus streso kitą dieną prasidėjo tikros depresijos požymiai - visą dieną verkiau, pasaulis pajuodavo, jaučiausi tikras š gabalas, sutriko miegas, apetitas, dėmesio koncentracija, nebegalėjau priimti sprendimų, net pačių paprasčiausių kaip eiti į kiną ar ne, kokioje vietoje atsistoti ir t.t. Taip pat pradėjau stipriai bijoti žmonių, o vakarais prasidėdavo ne iš šio nei iš to baimės priepuoliai. Būsena buvo nepakeliama. Supratau, kad tai sutrikimas, kreipiausi pas šeimos gydytoją, kuri mane nusiųntė pas psichiatrą.
Po trumpo pokalbio psichiatrė nustatė man adaptacijos sutrikimą, išrašė escitalopramą 10 mg ir flupentixolį, man rodos, 1 mg. Kitą dieną aš pavartojau vaistus. Man prasidėjo tikra panika - nerealaus stiprumo nerimo bangos, buvo sunku kvėpuoti, kojos drėbėjo taip, lyg man prasidėtų ekstrapiramidinis sutrikimas, vėmimas. Vėliau nerimas tapo pakenčiamas, tačiau aš 3 dienas pravaikščiojau su stipria nei sekundei nenurimstančia baime.
Esant nerimo sutrikimams, patariama pradėti gerti Cipralexą nuo 5 mg. Tačiau mano gydytoja, ignoruodama mano baimės priepuolius ir aukštą nerimastingumą išrašė man 10.
Po kelių dienų nerimas praėjo, kartu su stipria depresija. Tačiau mane pradėjo traukti ant savęs žalojimo - kvaišalų vartojimo ir savižudybės. Niekada gyvenime neturėjau tokių polinkių. Net per tuos 2 mėnesius krizinių išgyvenimų, nei per pirmąją ligos savaite aš neturėjau ketinimų žudytis, nenumaldomo noro gerti. Bloga nuotaika nepraeidavo. Pagerėjo tik miegas ir apetitas, nebebuvo dėmesio sutrikimų. Man nustatė stiprios depresijos epizodą be psichotinių simptomų.
Po poros mėnesių (!) tokio egzistavimo man pagaliau padidino vaistų dozę iki 20 mg escitalopramo ir 2 mg flupentiksolio. Tada pagaliau aš sulaukiau tikro pagerėjimo. Tačiau jį galima būtų rišti ir su tuo, kad susiradau gerų draugų, pradėjau važinėtis į Vilnių pas juos, dėl bendravimo su jais pakylo savivertė, jaučiausi puikiai. Tokią hipotėzę patvirtina ir tai, kad kai nustojau su jais bendrauti, vėl prasidėjo depresija.
Tačiau visą tą laiką negalėjau mokytis. Man buvo visiškai neįdomu, dėmesys šokinėjo. Nustojau ir skaityti (o prieš liga ir net jos metu kai dar negėriau vaistų skaičiau labai daug, mane labai domino psichologija, filosofija ir ezoterika). Apskritai nustojau domėtis tuo, kuo domėjausi, galvoje nebebuvo minčių, tik kvailos dainelės.
Taigi, kai nustojau bendrauti su tais draugais, man vėl prasidėjo seni depresijos požymiai (tokie, kaip kai gėriau 10 mg Cipralexo) - liūdnos mintys, norėjosi pasitraukt. Noras žudytis tapo toks stiprus, kad nusprendžiau atsigulti į psichiatrinę ligoninę.
Ligoninėje man turėjo pakoreguoti gydymą - pakeisti tabletes arba išrašyti papildomas. 3 ar 4 pirmas dienas man duodavo tik flupentiksolį. Aišku, man pasireiškė SSRI nutraukimo sindromas (pagrinde, brain zaps, bet dar pradėjau daugiau verkti ir pablogėjo nuotaika).
Momentas ne į temą – pirmą buvimo ligoninėje dieną man suleido diazepamo. Po tokio suleidimo stipriai krito spaudimas ir aš praradau sąmonę. Turbūt dozė buvo per didelė. Superinis gydymas, ypač žinant, kad neturėjau jokio nerimo ir puikiai miegojau.
Toliau. Ligoninės gydytoja išrašė man risperidoną ir mirtazapiną, papildomai prie escitalopramo ir flupentiksolio. Po savaitės man iš tikrųjų pagerėjo. Pradingo blogos nuotaikos priepuoliai, o kartu su jais ir noras žudytis. Mane palaikė dar savaitę po pagerėjimo ir paleido. Kadangi gydymo metu buvo pastebėtas žemas spaudimas, dėl viso pikto gydytoja išbraukė mirtazapiną ir paliko tik risperidoną (nors spaudimo sumažėjimas būna pirmomis savitėmis risperidono vartojimo, kas juoda ant balto parašyta instrukcijoje)...
Tačiau man toks gydymas nepatiko. Mano noras žudytis ir žalotis atsirasdavo ne šiaip sau ne iš šio ne iš to, o po to, kai man prasidėdavo blogos nuotaikos, „kankinimo“ priepuoliai. Pagrinde ypač tų priepuolių aš ir norėjau atsikratyti, o man siūlė tik užgniaužti risperidonu norą žudytis. Turėjau kankintis toliau.
Dar ne į temą – po 10-15 minučių pokalbio su psichiatrais, man dar nustatė šizoidinį asmenybės sutrikimą pagal tai, ką aš papasakojau apie save kai man buvo 11-12 metų (dabar man 19). Pasakiau, kad daug skaičiau, mąsčiau apie gyvenimo prasmę ir kitus dalykus, mažai bendravau su bendraamžiais (pagrinde dėl to, kad subrendau daug anksčiau negu jie, jie 11-12 metų buvo dar vaikai). Nežiūrint į tai, kad jokios dezadaptacijos man nebuvo nei tada, nei ypač dabartiniame amžiuje (dabar visi jau užaugo ir mūsų išsivystimas susilygino), tai kokio velnio man prirašo ligą?
Toliau. Kreipiausi į savo psichiatrę tikėdamasi, kad ji pakeis man vaistus. Tačiau ji tik liepė gerti tai, ką man išrašė ligoninėje. Aišku, ji dar sakė, kad nežino kokia mano tiksli diagnozė (keista, ji gydė mane pusė metų, o dabar pasirodo nežino kas man yra, lol), tuo pagrįsdama savo nenorą prieštarauti ligoninės gydytojai. Kai bandžiau jai paaiškinti kas su manimi vyksta, ji tik net nežiūrėdama į mane, pildydama kažkokius lapus, kartojo, kad turiu gert tai, ką man liepė.
Trenkiau durim ir išėjau lauk. Jaučiausi visiškai bejėgė, palikta likimo valiai. Supratau, kad negersiu to risperidono, nes man reikia kitų vaistų ir risperidonas yra stiprus neuroleptikas, rimtai kenkiantis sveikatai.
Kitą dieną išvažiavau į Vilnių, pas draugę. Vilniuje man baigėsi flupentiksolis, o pasilikau aš ten nuo antradienio iki šeštadienio. Po poros dienų flupentiksolio nevartojimo aš pastebėjau, kad pradėjau daugiau mąstyti... Kai grįžau namo, pradėjau skaityti, domėtis tuo, kuo domėjausi prieš ligą...
Praėjo ir bloga nuotaika. Aš jau pasakojau apie „šizoidinį asmenybės sutrikimą“ – visą laiką buvau žmogus, kuriam jo mintys ir interesai yra visas gyvenimas. Būtent juos per flupentiksolį aš praradau. Turbūt todėl ir negalėjau normaliai gyventi. Iš esmės bloga nuotaika nuo to ir prasidėdavo – aš atsikeldavau ryte ir suprasdavau, kad nieko nenoriu. Man niekas neįdomu. O priešaky dar viena nuobodi dieną. Tada gyvenimas atrodė beprasmis. Norėjosi tik prisigert... ir gerdavau aš iš esmės kiekvieną dieną. Problema tame, kad flupentiksolis yra neuroleptikas, o neurolėptikai blokuoja dopamino receptorius. Dopaminas atsako už domėjimąsį kažkuo, tikslus... Tada tampa aišku ir kodėl man pagerėjo ligoninėje – gėriau mirtazapiną, kuris padidina dopamino kiekį sinapsėse.
Supratau, kad man jau seniai nėra jokios depresijos. Viskas, kas mane vertė kentėti – tai vaistai. Mečiau ir escitalopramą. Visur yra rašomą, kad antidepreantus reikia mesti palaipsniui, ne staigiai. Tačiau žinojau, kad ligoninėje man neduodavo escitalopramo kelias dienas. Tai gal čia nieko tokio? Nusprendžiau mesti iškart. Po 4 dienų nevartojimo brain zapai pasidarė tiesiog žvėriški, plius silpnumas, dirglumas... Stovėdama virtuvėje pajutau, kad vos pastoviu, pylė prakaitas, sunku kvėpuoti, visi daiktai pasiarė kažkokie keisti...
Supratau, kad antidepresantų metimas – ne juokai. Išgėriau 10 mg escitalopramo. Toliau mečiau palaipsniui – 10 mg, 5 mg, po to 2,5 mg... Po dvejų savičių baigėsi ir brain zaps.
Dabar aš visiškai sveikas žmogus. Nėra nei problemų su interesais, normalus mąstymas, jokių blogų nuotaikų, ramiai priimu įvairias negandas ir, svarbiausia... nenoriu žudytis, nebeturiu ir nenumaldomo poreikio prisigerti. Turbūt ir jūs žinote, kad SSRI sukelia polinkį žudytis...
Va tokia linksma istorija su gera pabaiga. O galėjo baigtis arba alkoholizmu, arba savižudybę. Būkite atsargūs, rinkites specialistą atsakingai. Stebėkite savo būseną ir žinokite bent pagrindinius dalykus apie vaistus.
Taigi, mano depresija prasidėjo praeitų metų rugsėjo mėnesį po išsiskyrimo su mylimu žmogumi. Į tą painią istoriją nesigilinsiu. Prieš depresiją 2 mėnesius turėjau stiprų krizinį išgyvenimą (bemiegės naktys, stiprus dvasinis skausmas, pasireiškiantis beveik fiziškai, apetito, sveikatos sutrikimai). Tačiau po stipraus streso kitą dieną prasidėjo tikros depresijos požymiai - visą dieną verkiau, pasaulis pajuodavo, jaučiausi tikras š gabalas, sutriko miegas, apetitas, dėmesio koncentracija, nebegalėjau priimti sprendimų, net pačių paprasčiausių kaip eiti į kiną ar ne, kokioje vietoje atsistoti ir t.t. Taip pat pradėjau stipriai bijoti žmonių, o vakarais prasidėdavo ne iš šio nei iš to baimės priepuoliai. Būsena buvo nepakeliama. Supratau, kad tai sutrikimas, kreipiausi pas šeimos gydytoją, kuri mane nusiųntė pas psichiatrą.
Po trumpo pokalbio psichiatrė nustatė man adaptacijos sutrikimą, išrašė escitalopramą 10 mg ir flupentixolį, man rodos, 1 mg. Kitą dieną aš pavartojau vaistus. Man prasidėjo tikra panika - nerealaus stiprumo nerimo bangos, buvo sunku kvėpuoti, kojos drėbėjo taip, lyg man prasidėtų ekstrapiramidinis sutrikimas, vėmimas. Vėliau nerimas tapo pakenčiamas, tačiau aš 3 dienas pravaikščiojau su stipria nei sekundei nenurimstančia baime.
Esant nerimo sutrikimams, patariama pradėti gerti Cipralexą nuo 5 mg. Tačiau mano gydytoja, ignoruodama mano baimės priepuolius ir aukštą nerimastingumą išrašė man 10.
Po kelių dienų nerimas praėjo, kartu su stipria depresija. Tačiau mane pradėjo traukti ant savęs žalojimo - kvaišalų vartojimo ir savižudybės. Niekada gyvenime neturėjau tokių polinkių. Net per tuos 2 mėnesius krizinių išgyvenimų, nei per pirmąją ligos savaite aš neturėjau ketinimų žudytis, nenumaldomo noro gerti. Bloga nuotaika nepraeidavo. Pagerėjo tik miegas ir apetitas, nebebuvo dėmesio sutrikimų. Man nustatė stiprios depresijos epizodą be psichotinių simptomų.
Po poros mėnesių (!) tokio egzistavimo man pagaliau padidino vaistų dozę iki 20 mg escitalopramo ir 2 mg flupentiksolio. Tada pagaliau aš sulaukiau tikro pagerėjimo. Tačiau jį galima būtų rišti ir su tuo, kad susiradau gerų draugų, pradėjau važinėtis į Vilnių pas juos, dėl bendravimo su jais pakylo savivertė, jaučiausi puikiai. Tokią hipotėzę patvirtina ir tai, kad kai nustojau su jais bendrauti, vėl prasidėjo depresija.
Tačiau visą tą laiką negalėjau mokytis. Man buvo visiškai neįdomu, dėmesys šokinėjo. Nustojau ir skaityti (o prieš liga ir net jos metu kai dar negėriau vaistų skaičiau labai daug, mane labai domino psichologija, filosofija ir ezoterika). Apskritai nustojau domėtis tuo, kuo domėjausi, galvoje nebebuvo minčių, tik kvailos dainelės.
Taigi, kai nustojau bendrauti su tais draugais, man vėl prasidėjo seni depresijos požymiai (tokie, kaip kai gėriau 10 mg Cipralexo) - liūdnos mintys, norėjosi pasitraukt. Noras žudytis tapo toks stiprus, kad nusprendžiau atsigulti į psichiatrinę ligoninę.
Ligoninėje man turėjo pakoreguoti gydymą - pakeisti tabletes arba išrašyti papildomas. 3 ar 4 pirmas dienas man duodavo tik flupentiksolį. Aišku, man pasireiškė SSRI nutraukimo sindromas (pagrinde, brain zaps, bet dar pradėjau daugiau verkti ir pablogėjo nuotaika).
Momentas ne į temą – pirmą buvimo ligoninėje dieną man suleido diazepamo. Po tokio suleidimo stipriai krito spaudimas ir aš praradau sąmonę. Turbūt dozė buvo per didelė. Superinis gydymas, ypač žinant, kad neturėjau jokio nerimo ir puikiai miegojau.
Toliau. Ligoninės gydytoja išrašė man risperidoną ir mirtazapiną, papildomai prie escitalopramo ir flupentiksolio. Po savaitės man iš tikrųjų pagerėjo. Pradingo blogos nuotaikos priepuoliai, o kartu su jais ir noras žudytis. Mane palaikė dar savaitę po pagerėjimo ir paleido. Kadangi gydymo metu buvo pastebėtas žemas spaudimas, dėl viso pikto gydytoja išbraukė mirtazapiną ir paliko tik risperidoną (nors spaudimo sumažėjimas būna pirmomis savitėmis risperidono vartojimo, kas juoda ant balto parašyta instrukcijoje)...
Tačiau man toks gydymas nepatiko. Mano noras žudytis ir žalotis atsirasdavo ne šiaip sau ne iš šio ne iš to, o po to, kai man prasidėdavo blogos nuotaikos, „kankinimo“ priepuoliai. Pagrinde ypač tų priepuolių aš ir norėjau atsikratyti, o man siūlė tik užgniaužti risperidonu norą žudytis. Turėjau kankintis toliau.
Dar ne į temą – po 10-15 minučių pokalbio su psichiatrais, man dar nustatė šizoidinį asmenybės sutrikimą pagal tai, ką aš papasakojau apie save kai man buvo 11-12 metų (dabar man 19). Pasakiau, kad daug skaičiau, mąsčiau apie gyvenimo prasmę ir kitus dalykus, mažai bendravau su bendraamžiais (pagrinde dėl to, kad subrendau daug anksčiau negu jie, jie 11-12 metų buvo dar vaikai). Nežiūrint į tai, kad jokios dezadaptacijos man nebuvo nei tada, nei ypač dabartiniame amžiuje (dabar visi jau užaugo ir mūsų išsivystimas susilygino), tai kokio velnio man prirašo ligą?
Toliau. Kreipiausi į savo psichiatrę tikėdamasi, kad ji pakeis man vaistus. Tačiau ji tik liepė gerti tai, ką man išrašė ligoninėje. Aišku, ji dar sakė, kad nežino kokia mano tiksli diagnozė (keista, ji gydė mane pusė metų, o dabar pasirodo nežino kas man yra, lol), tuo pagrįsdama savo nenorą prieštarauti ligoninės gydytojai. Kai bandžiau jai paaiškinti kas su manimi vyksta, ji tik net nežiūrėdama į mane, pildydama kažkokius lapus, kartojo, kad turiu gert tai, ką man liepė.
Trenkiau durim ir išėjau lauk. Jaučiausi visiškai bejėgė, palikta likimo valiai. Supratau, kad negersiu to risperidono, nes man reikia kitų vaistų ir risperidonas yra stiprus neuroleptikas, rimtai kenkiantis sveikatai.
Kitą dieną išvažiavau į Vilnių, pas draugę. Vilniuje man baigėsi flupentiksolis, o pasilikau aš ten nuo antradienio iki šeštadienio. Po poros dienų flupentiksolio nevartojimo aš pastebėjau, kad pradėjau daugiau mąstyti... Kai grįžau namo, pradėjau skaityti, domėtis tuo, kuo domėjausi prieš ligą...
Praėjo ir bloga nuotaika. Aš jau pasakojau apie „šizoidinį asmenybės sutrikimą“ – visą laiką buvau žmogus, kuriam jo mintys ir interesai yra visas gyvenimas. Būtent juos per flupentiksolį aš praradau. Turbūt todėl ir negalėjau normaliai gyventi. Iš esmės bloga nuotaika nuo to ir prasidėdavo – aš atsikeldavau ryte ir suprasdavau, kad nieko nenoriu. Man niekas neįdomu. O priešaky dar viena nuobodi dieną. Tada gyvenimas atrodė beprasmis. Norėjosi tik prisigert... ir gerdavau aš iš esmės kiekvieną dieną. Problema tame, kad flupentiksolis yra neuroleptikas, o neurolėptikai blokuoja dopamino receptorius. Dopaminas atsako už domėjimąsį kažkuo, tikslus... Tada tampa aišku ir kodėl man pagerėjo ligoninėje – gėriau mirtazapiną, kuris padidina dopamino kiekį sinapsėse.
Supratau, kad man jau seniai nėra jokios depresijos. Viskas, kas mane vertė kentėti – tai vaistai. Mečiau ir escitalopramą. Visur yra rašomą, kad antidepreantus reikia mesti palaipsniui, ne staigiai. Tačiau žinojau, kad ligoninėje man neduodavo escitalopramo kelias dienas. Tai gal čia nieko tokio? Nusprendžiau mesti iškart. Po 4 dienų nevartojimo brain zapai pasidarė tiesiog žvėriški, plius silpnumas, dirglumas... Stovėdama virtuvėje pajutau, kad vos pastoviu, pylė prakaitas, sunku kvėpuoti, visi daiktai pasiarė kažkokie keisti...
Supratau, kad antidepresantų metimas – ne juokai. Išgėriau 10 mg escitalopramo. Toliau mečiau palaipsniui – 10 mg, 5 mg, po to 2,5 mg... Po dvejų savičių baigėsi ir brain zaps.
Dabar aš visiškai sveikas žmogus. Nėra nei problemų su interesais, normalus mąstymas, jokių blogų nuotaikų, ramiai priimu įvairias negandas ir, svarbiausia... nenoriu žudytis, nebeturiu ir nenumaldomo poreikio prisigerti. Turbūt ir jūs žinote, kad SSRI sukelia polinkį žudytis...
Va tokia linksma istorija su gera pabaiga. O galėjo baigtis arba alkoholizmu, arba savižudybę. Būkite atsargūs, rinkites specialistą atsakingai. Stebėkite savo būseną ir žinokite bent pagrindinius dalykus apie vaistus.
