nedepresuok.lt

Nežinau ar į šitą temą mano klausimas, bet šiaip ar taip per 7-erius metus supratau, kad iš psichiatro dažniausiai gali gauti AD, benzų ir neuroleptikų.
Beznai tai laikinas vaistas,
neuroleptikai visiškai paralyžuodavo mintis, dabar jų vengiu, o depresijos atveju jie net nelabai man ir reikalingi.
Ir AD visokių išbandžiau per tuos keletą metų. Gal tik keli liko neišbandyti, bet esmė, kad jokie jie man nepadeda. Up and Downs ateina ir išeina kokius AD begerčiau.
Taigi klausimas : ką daryti jeigu geri vaistus o jie lyg placebas? Ar daug tokių yra šitame forume, kurie nevienerius metus keičia vaistus/dozes ir atrodo, kad niekas iš esmės ir nepasikeičia - koks buvai apatiškas ir nedarbingas per pirmą depresijos epizodą toks ir likai?
Gal yra kokių naujų gydymo būdų apie kuriuos nesu girdėjusi?

geriant vaistus dar reikalinga ir psihologine itaka, jei tu nuteiki, kad ir sie vaistai nepades, tai poveikio gali ir nebuti, pries pradedant vartoti kokius vaistus, isitikink sau, kad tai mano vaistai, kad poveikis pasireiks po savaites ar po dvieju, pamegink toki eksperimenta, bet neturi buti abejoniu, kad nepades! cia tik mano asmenine nuomone.

Anitezė rašė:Nežinau ar į šitą temą mano klausimas, bet šiaip ar taip per 7-erius metus supratau, kad iš psichiatro dažniausiai gali gauti AD, benzų ir neuroleptikų.
Beznai tai laikinas vaistas,
neuroleptikai visiškai paralyžuodavo mintis, dabar jų vengiu, o depresijos atveju jie net nelabai man ir reikalingi.
Ir AD visokių išbandžiau per tuos keletą metų. Gal tik keli liko neišbandyti, bet esmė, kad jokie jie man nepadeda. Up and Downs ateina ir išeina kokius AD begerčiau.
Taigi klausimas : ką daryti jeigu geri vaistus o jie lyg placebas? Ar daug tokių yra šitame forume, kurie nevienerius metus keičia vaistus/dozes ir atrodo, kad niekas iš esmės ir nepasikeičia - koks buvai apatiškas ir nedarbingas per pirmą depresijos epizodą toks ir likai?
Gal yra kokių naujų gydymo būdų apie kuriuos nesu girdėjusi?

vartojau AD duloxetiną po 60mg nuo 2009 rugs. iki 2012 spalio, žodžiu apie 2 metus ir 7 mėn. kasdien be jokių pertraukų, ir po to dar apie 5 mėn vyko nutraukinėjimas vis retinant išgėrimus jo...šių metų liepą vėl ėjau pas psichiatrą, ir vėl išrašė tą patį AD tos pačios dozės, nors jau ir pirmais metais po ano vartojimo buvo mintis ne kartą vėl eiti pas psichiatrą, tiesiog kaip tai tempausi vis...mano nuojauta ir patirtis tokia kolkas, kad AD bent kažkiek padėt, palaikyt gali, bet jei savo gyvenime nepadarai esminių pokyčių, kad depres. savijauta trauktųsi, tai kažiko nėr ko tikėtis, bet kol to neišbandžiau, tokios savo nuojautos patvirtint nagaliu...

Vaistai tik simptomams mazint yra geriami, o visisku pasveikimu jei nustatyta letine liga kaip shizo' bipoliniai' sunkios depresijos' tai pasveikt iki galo nera sansu.

Musu tikslas turetu but stengtis gerai jaustis, kad bent kazkiek, kiek galim ir turim jegu pritapti prie sveiku zmoniu. Musu liga keiciasi pastoviai, pagereja, pablogeja ir vel is naujo. Reikia susitaikyti ir susigyventi su liga.

Gali isgerti, kad ir visus Pasaulio vaistus, bet jei yra letinis psichikos sutrikimas taves niekas neisgydys, o tik palengvins gyvenima.

Reiktu nemaisyti tokiu zmoniu kurie suserga depresija po isiskyrimo su vaikinu ar mergina ar tokiu zmoniu kuriem nuo alkoholio ar narkotiku uzejo psichoze su mumis. Trumpalaike lengva depresija tai 100 % zmoniu yra patyre ir pamirse.

man nustatyta vidutinio laipsnio depresija, kokie mano sansai, ar vaistai iki gyvenimo galo? vartoju seroxata ir fliuanxoli 5 metai, buvau atsisakes vaistu, tai neilgai istempiau, dabar vel vartoju, tai savijauta normalizuojasi.

Na štai ir aš. Čia viena iš tų, kurios per ligos 10 metų išbandė beveik visus antidepresantus ir kt vaistus. Kai depresija (vienpolė) buvo vidutinio sunkumo, man padėjo Zoloftas (sertralinas), jį gėriau kelis metus, dirbau ir jaučiausi gerai. Tačiau nebuvo jokios psichologinės, psichoterapinės pagalbos, taigi liga, kaip suprantu ėmė progresuoti, nes savijauta darėsi vis prastesnė, nors gyvenime viskas sekėsi (išskyrus asmeninį gyvenimą, kurio neturėjau). Diagnozavo sunkią depresiją ir mišrius asmenybės sutrikimus. Tada tikėjau, kad galima pasveikti, juk čia ne psichinė liga, turiu omeny pvz psichozė ar šizofrenija ir pan. Juk yra, kad žmonės išsikapsto. Tik vėliau supratau, kad gydytis kompleksiškai reikėjo, kai mano depresija dar buvo šviežia. Tada didesnė tikimybė, kad antidepresantai + psichoterapija suveiks. Ir tai nėra jokios garantijos.
Tada perskaičiau knygą Arnhild Lauveng - "Auštant aš virsdavau liūtu". Ta knyga mane labai suoptimizavo. Pamaniau, kad jei jau mergina, serganti šizofrenija išgijo, tai man čia vieni juokai. Aišku ta mergina pabrėžė, kad vaistai nėra gerai, tai tik laikina pagalba, kai tau laaabai negerai, stabilizuoti tave, o visa pagalba - tai ilgalaikė psichoterapija, ji berods lankė 5 metus.
Deja tai tik viena istorija. Kas liečia antidepresantus, tai man būdinga tai, kad pradėjus vartoti naują AD jis man teigiamai veikia apie 2-4 savaites, tada viskas, vėl dugnas, lyg vartočiau saldainius. Ir taip su visais AD. Gal paroxetinas išlaikė ilgiausiai normalesnę būklę.
Nesenai minėjau, kad viena gydytoja užsiminė, kad AD gali kartais veikti daugiau kaip placebas. Nebuvo smagu klausinėti, kas kaip, tai taip ir liko klausimas ore, ką ji turėjo omenyje. Mano atveju, esant nuotaikų kaitoms (ne bipolinėms, o tiesiog nestabili nuotaika, bet be manijų epizodų) ji pabrėžė, kad tik antidepresanto negana, kad vat todėl jie man ir nustoja veikę, nes šalia jų reikia TIKRO vaisto - tai nuotaikos stabilizatoriaus. Man paskyrė ličio karbonatą. Gėriau aš jį, tikrino kraują, o nuotaiką keitėsi kaip ir anksčiau. Kuo labiau didino dozes, tuo man buvo blogiau. Grįžau namo, pasitariau su poliklinikos psichiatre ir nutarėm sumažinti dozę. Sumažinus pasidarė geriau, dingo mieguistumas, siaubingas troškulys. Skaičiuoju dienas, kai mano nuotaika stabili gal bus kokios 6 dienos, bet štai šiandien vėl užėjo verkimas ir noras prasidanginti. Nesuvokiu, ar tai tiesiog moteriški hormonai, ar kas. Stebėsiu, kaip bus toliau.
Aš asmeniškai buvau už komleksinį gydymą, kažkiek vaistuko pagal poreikį, ir psichoterapija. Bet ką daryti žmonėms, kurie tiesiog yra atsparūs psichoterapijai ir nepasiduoda gydymui? Pas juos labai stiprūs vidiniai gynybos mechanizmai. Tada kaip buvo čia minėta, belieka kažkaip gyventi su liga. Man tai nesuvokiama, jei gyventi su liga reiškia amžiną kovą, amžinas dienas - rytus, kai keliesi ir nežinai, ar norėsi iš lovos pakilti. Tai kančia, jei ji neapvaldoma vaistais, tai aš tokio gyvenimo nenoriu rinktis.

Kovotojas rašė:man nustatyta vidutinio laipsnio depresija, kokie mano sansai, ar vaistai iki gyvenimo galo? vartoju seroxata ir fliuanxoli 5 metai, buvau atsisakes vaistu, tai neilgai istempiau, dabar vel vartoju, tai savijauta normalizuojasi.

Na diabetininkai vaistus iki gyvenimo galo vartoja, kam problemos su sirdim irgi iki galo gyvenime, skydliaukes/kepenu ir visu kitu organu sutrikimams letiniais atvejais vaistai vartojami iki gyvenimo galo, tai as nesuprantu kodel kila klausimas ar mums teks vartoti !? Jei teks tai teks, reikia susitaikyti su tuo, jei verksi, kad reikia tablete isgert tai nieko nuo tos nebus geriau.

na as neverkiu del vaistu, svarbu kad siandien jauciuosi gerai.... mano psihetras pasake kad visa laika teks vartoti, as neimu perdaug i galva, teks, tai teks, tik norejau tavo nuomone isgirsti.

Kovotojas rašė:na as neverkiu del vaistu, svarbu kad siandien jauciuosi gerai.... mano psihetras pasake kad visa laika teks vartoti, as neimu perdaug i galva, teks, tai teks, tik norejau tavo nuomone isgirsti.

O kaip savijauta buvo visiskai nutraukus vaistus ?

Tiesa, skaičiau knygą, po to skaitė dar pora mano pažįstamų, turinčių depresijas ir pan. sutrikimus. Knyga vadinasi Meilė Jančorienė - Rinkevičiūtė - "Nerimo akmuo. 12 negirdėtų būdų depresijai, nerimui, stresui įveikti"
Man pačiai ją rekomendavo. Knyga labai greitai skaitosi. Štai joje ir yra naujausi metodai depresijai gydyti.
Tai tiek galėčiau parekomenduoti, nes manau, kad reikia pačiai viską "suvirškinti".

Iš terapijų, tai gal daug kas žino, bet kai kam padeda antidepresinės lempos (kai kankina ypač sezoninė depresija), dar Vasaryne yra magnetų terapija. Kaip tiksliai ji vadinasi nepamenu. Gal magnetinių impulsų terapija. Tai kai kam ji pagerina būklę, deja nepagydo. Čia berods iš JAV atėjęs terapijos metodas, kai suranda galvos srityje reikiamą smegenų sritį, ten uždeda kažkokį magnetinį prietaisą ir apie 40 min. kala (kiek žinau pakenčiamai, įmanoma tverti).

Dar pastebėjimas. Yra žmonių dalis, kurie depresija susirgo, nes turėjo tėvą (-us) alkoholikus, kitiems - dėl perfekcionizmo, pedantiškumo, kitiems "stogą" nunešė darbas ar blogas vyras. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, vyras, darbas - baisi čia problema, bet pasigilinus į tų žmonių gyvenimus, tai tikrai nejuokinga ir nėra taip viskas paprasta. Kalbu iš patirties, t.y. pažįstamų patirčių. Aš pati esu alkoholikų vaikas, tai kaip sakė garsi psichoterapeutė, esu jau užprogramuota depresijai ir visokioms problemoms. Taigi noriu dar atkreipti dėmesį, paklausti - ar žinote savo ligos priežastį (-is), šaknis? Nes tai labai svarbu gydantis pas psichologą ar psichoterapeutą.

Mano nuomonė - vaistai tikrai neišgydys ligos. Geriausiu atveju pasiekiama bus remisija, o kada vėl bumtels liga, kas žino. Mano atveju - kuo didesnes antidepresantų ir papildomų vaistų (neuroleptikų, raminamųjų) dozes davė, tuo savijauta blogėjo. Ir tik po ilgo laiko, kai įgavau patirties, ėmiau geriau pažinti savo organizmo reakcijas į vaistus - ėmiau mažinti antidepresantų dozes, atsisakiau neuroleptikų, pasilikau raminamus reikalui esant ir migdomuosius (tariausi su gydytoja). Ir iškart savijauta pagerėjo. Aš nepasveikau, bet nesijaučiu zombiu, robotu, ar nesiorientuojančia aplinkoje žmogysta su svaigstančia galva.
Tie, kurie išbandė įvairius gydymosi būdus, meldėsi Dievui, ėjo tam tiku savo nušvitimo keliu, praktikavo jogą, filosofijas ir pan. Deja ir jiems nepavyko galutinai įveikti ligos. Ji vis išlenda, žinoma, ne taip skaudžiai, bet būna būna. Nesakau, kad kuris iš kelių yra blogas, tereikia jį sau atsirinkti, išbandyti. Aš pvz. visai norėčiau paderinti intensyvų sportą su joga. Mano minčiai labai pritarė gydytoja. Taigi paskaičius mano rekomenduotą knygą gal kils dar daugiau minčių, ką būtų galima išbandyti.
Man labai patiko dar budistų vienuolio pasakojimai. Tą knygelę rekomendavo psichoterapeutė - vadinasi ji Ajahn Brahm - "Atverk savo širdies duris".
Yra daug užsiėmimų - meno terapijos spalvinimo knygos, šokio-judesio terapijos. Bet aš realiai tai vadinu savęs apgaudinėjimu, nes per kažkokias veiklas bandoma pabėgti nuo savo emocijų, jas tušuojam. Gydytojai priešingos nuomonės. Matyt, tokia jau esu asmenybė sudėtinga, itin jautri, linkusi į gyvenimo prasmės paieškas ir nesusitaikymą su šio pasaulio blogybėmis.

savijauta nutraukus, nemoku nei aprasyti, nes as su niekom nepasitares, is karto nutariau mesti, gerai nebepamenu po keliu dienu prasidejo, sunku ir aprasyti, tiesiog nebeliko visiskai jegu, prakaitas..... kentejau keleta dienu, galvojau praeis, bet vis blogyn jauciausi, tada moviau tiesiai pas psihetro!

HappyAngel - turi daug įdomių minčių! Bet matau Phurriz visiškai priešingos nuomonės

Diabetikai, ir įvairių organų nepakankamumą turintys žmonės geria vaistus nes be jų jie tiesiog mirtų. Gal net tą pačią dieną kai mestų vaistus. Be to jų liga ištirta, padaryti visi tyrimai ir parinktas geriausias gydymas, o būklė nuolat stebima. Ar mes turime biocheminių kažkokių problemų? Gal. O gal visai neturime. Niekas gi mūsų netiria, tiesiog duoda realiai ko paprašai. Simptomai - tik subjektyvūs mūsų pojūčiai. Tarkim turiu žemą savivertę beveik visą gyvenimą ir man tai neatrodo ligos simptomas - galiu ir pamiršti tą paminėti kai mane diagnozuoja pirmą kartą. Viskas taip subjektyvu, taip nepatikima atrodo... Žinoma, esu patyrusi kaip vaistai "pakelia" tave iš depresijos - taip buvo su prozaku, venlafaksinu, ir kiek pamenu valdoxan'u. Bet ilgiausiai po kelių mėnesių, gal pusmečio (ligos pradžioje) vaistų poveikis dingsta. Tiesiog krenti žemyn atgal. Didina dozę tada. Ir tu vis tiek krenti. Dar didina... ir nieko. Tada keičia vaistą.

Beje, Kovotojau sakiau, kad vaistai man atrodo kaip placebas dėl to, kad kiekvieną kartą AŠ NUOŠIRDŽIAI tikiuosi pagerėjimo. Skaitau teigiamus atsiliepimus, aprašymus apie tai koks tai geras ir naujas vaistas. Jau daug metų neskaitau šalutinių poveikių (info lapelyje) - tam kad nesuveiktų "savitaiga" ir neįsikalčiau savo šalutinių.
Tai praktiškai šalutinio poveikio ir nejaučiu, išskyrus tada kai trūksta vaistų ar pamirštų išgerti - tada pasireiškia "lomkės/athodai" savotiška abstinencija, svaigulys, trūkčiojimai raumenų...
Man dažnai, bent kas pusę metų tenka keisti vaistą (AD) arba jo dozę, nes "nustoja" veikti. "Nustoja" malšinti simptomus ligos. Tai ir mąstau dabar - o gal tiesiog tikiuosi pagerėjimo ir pirmus mėnesius iš tiesų dėl savitaigos jaučiuos geriau, o vaistas nieko man neduoda ir po kiek laiko tai pasireiškia?

Aš tikrai tikiu, kad vaistai padeda kai kuriems sergantiems; ir noriu tikėti, kad ir man padės, bet kol kas patirtis rodo, kad pagerėjimas laikinas. Psichoterapiją esu lankiusi ir taip TIKRAI labai labai naudingas dalykas net ir sveikam žmogui - tiesiog neturiu jokių psichinių sutrikimų, tiesiog jautiesi neramiai dėl kažko gyvenime - santykių, darbo, šeimos ir pan., ateini, pasitari su psichologu - iš karto situacija kažkiek prašviesėja.
Tačiau kai tu neturi konkrečios problemos, o visas tavo protas, jausmai, mintys kuria tau problemas dėl savo kažkokio sutrikimo - tada psichoterapija yra tik ilgas kalbėjimas apie tai ką ir taip žinai. Daug kas žinoma nuo psichologo priklauso - tikrai yra skirtumas pas ką nueisi. Tačiau ar gali depresija sergantis nedirbantis žmogus leisti sau ilgalaikę psichoterapiją? ...

Gimęs vaikščiot , šliaužioji keturiom . Bendrai ir apie vaistus ir apie ligą .

Ai nezinau, nesamone tas gyvenimas vistiek, kas belieka nusiteikt pozityviai ir bandyt ieskot kokiu kabliuku, mintyse, jausmuose, kasdienybej, kas tikejimo ar kokio pozityvumo laikino priduotu, nes jei pastoviai didele kancia, tai tikrai negyvenimas.

Tai nuomones cia daugelio skirsis, bet tas yra gerai, susidarysi nuomone ir apibendrinsi viska
Jei daug metu gydaisi ir jau mazdaug susitaikei su liga tai manau reiktu sumazinti vaistu kieki ir dozes ir gyventi kaip iseina, eiti i sporto kluba, ieskotis antros puses, seksualiniu santykiu, romanu, nesedeti namie ir eiti visur vaikscioti, eiti i pasimatymus. Zodziu daryti kas tik bent kazkiek tave atitolins nuo ligos ir privers pasijusti zmogum.