nedepresuok.lt

Paliesiu skaudžią ir nemalomią temą. Ar jus buvo aplankiusios mintys apie savižudybę? Kas jus stabdo? Kas jus atgina nuo tos minties? Ir kokia jūsų nuomuonė apie tai? Ar pateisinate tai?

Man tesiog įdomu, kaip jus mąstote.

Pridėsiu apklausą tuo pačiu. Atleiskit apklausa neprofesionali.

Seniau galvojau, buvau viską tobulai susiplanavęs ir nesiėmiau veiksmų

Apklausą tai reiktų pakoreguoti. Nes štai tokia situacija:
Apklausos klausimas kalba apie tai ar kada nors galvojai apie savižudybę.
Tačiau į apklausos klausimą yra pateiktas tik vienas atsakymas: Ne
Kiti atsakymai kalba apie tai ar dabar ir kiek dažnai galvoju apie savižudybę.

Man pvz. buvo laikas kada galvojau apie savižudybę ir net bandymų buvo šiokių tokių, bet dabar negalvoju.
Taigi, gaunasi jog aš išvis negaliu atsakyti į apklausos klausimą nes jei rašysiu ne, tada meluosiu, nes galvojau, o atsakyti Taip negaliu, nes nėra tokio pasirinkimo

Na tikiuosi aiškiai mintis išdėsčiau

insomnia rašė:Apklausą tai reiktų pakoreguoti. Nes štai tokia situacija:
Apklausos klausimas kalba apie tai ar kada nors galvojai apie savižudybę.
Tačiau į apklausos klausimą yra pateiktas tik vienas atsakymas: Ne
Kiti atsakymai kalba apie tai ar dabar ir kiek dažnai galvoju apie savižudybę.

Man pvz. buvo laikas kada galvojau apie savižudybę ir net bandymų buvo šiokių tokių, bet dabar negalvoju.
Taigi, gaunasi jog aš išvis negaliu atsakyti į apklausos klausimą nes jei rašysiu ne, tada meluosiu, nes galvojau, o atsakyti Taip negaliu, nes nėra tokio pasirinkimo

Na tikiuosi aiškiai mintis išdėsčiau

A supratau. Apklausa neprofiosanali, bet koreguoti negaliu. Na atsakymas "ne" tai arba isvis negalvojai arba kaip tavo situacija. Galbūt čia orentuojuosi į dabrtinę situaciją, o ne į praeitį. Tačiau reikėtų pridėti dar vieną parametrą. Labai ačiū už pastabas

saugokisvynies rašė:Seniau galvojau, buvau viską tobulai susiplanavęs ir nesiėmiau veiksmų

Ankčiau galvojau, kad nusižudo silpnavliai( ta kartojo tėvas), dabar galvoju, kad reikia daug daug drąsos pakelti prieš save ranką. Blaiviai mąstydama negalėčiau, mane reikėtų pirma apsvaiginti kažkuo. Tokia ir statistika, kai pasiskaitai. Prisigeria, apsisvaigina, nusišauna ar pasikoria.

Mano atveju savizudybe kaip pateisinimas savo silpnumui , o kai jau juokinga is saves darosi kai tiek metu pragalvojau ir vistiek nepadarysiu taip . Tada atmetu tokia versija ir gaunasi , kad prastai jaustis pradedu , zymiai prasciau nei galvociau apie tai , nes pasirinkimas lieka tik eit i prieki . Tai va mokausis jaustis ' prastai ' .

Deode rašė: koreguoti negaliu.

Tai paprašyk administratorių ar moderatorių kad pataisytų ir baigtas kriukis manau jie mielai pagelbės
tik gerai apgalvok ką ir kaip taisyti reikia

Tikrai mielai viską pataisysiu, tik suformuluokit viską.

Aha..pabandžiau, prieš 2 savaites, nemoku nupasakot kokio šlykštumo jausmą turėjau + haliucinacijos, besiliejantis vaizdas , lygsvaros praradimas, jei kada ir bandysiu tai tikrai ne vaistais. Kažkuo labiau užtikrintu. Arba jau tada 5x didesnis kiekis.

Nei viena mirtis nėra maloni. O vaistų prisirijimas gali baigtis kepenų netekimu. Nu bet negąsdinsiu, laimei, kad tu gyveni. Šiaip savižudybė sudetingas sprendimas, mūsų instinktas yra gyventi. Vadovaujuosi šiuo instinktu ir gyvenu, nes žvėriukai gamtoje taip pat nesižudo. Kiekvienas nori gyventi...

Kiek domėjausi šiuo klausimu nurodoma viena priežastis: nepakeliamas psichologinis skausmas.

Jis gali kauptis lėtai ir kažkas gali tapti "paskutiniu lašu"; gali staigus įvykis palaužti.. Nesvarbu. Esmė viena:
Žudosi į kampą įvaryti žmonės. Nes nebeturi vilties ką nors pakeisti. Neišvengiamybė.

Jei įdomu kaip man yra, tai aš dažnai apie tai galvoju, rašau atsisveikimo laiškus, stengiuos kažką tvarkingai suplanuoti.. Anksčiau bandžiau seniai seniai nušokti. Nenušokau. Žodžiu tą paskutinę akimirką nieko nemastai. Lyg trance: "turiu tai padaryti, turiu tai padaryti, turiu...". Tu kaip hipnozei.. Taip, susiaurėja mąstymas, pamiršti visus "prieš"...
O kol dar tik ruošiesi ieškai 'už' ir 'prieš'.. Ieškai vilties. Aš pvz. nenoriu sukelti skausmo šeimai. Jie manęs kaip žmogaus nesupranta, bet mano mirtis jiems sukeltų širdies smūgį, šoką, draugai kaltintų save... Nenoriu kelt tokio "triukšmo".

Pamažu pradėjau tikėti, jog žmogaus siela nemirtinga ir taip man savižudybė tapo beprasmė. Nes nužudžius kūną,nenužudai savo sielos.
Ir dar nuo savižudybės atgraso nežinomybė kas būtų po mirties- ta nežinomybė baisenė už visas psichologines kančias.
Gal kam padės mano požiūris.

Mane labai gąsdina, jog esu gyva, o tai reiškia, kad anksčiau ar vėliau, aš TIKRAI mirsiu. Bet čia tik tuomet, kai gyvent norisi. O kai jaučiu nepakeliamą psichologinį skausmą, labiausiai gąsdina tai, jog po mirties kažkas bus, o ne tiesiog išsijungs šviesa ir aš dingsiu. Galbūt tai būtų blogiau, nei gyvent. Kol kas mane atgrąso tai, jog esu jauna ir galbūt turėsiu tokį gyvenimą, apie kurį svajoju, o jei ne - man neberūpės, nes kitaip gyvent nenoriu. Ne tai, kad nenoriu, bet net neįsivaizduoju. Taip pat norėtųsi išpildyti svajones ir planus, galbūt susituokti keletą ar tris kartus. Yra daugybė dalykų, kuriuos norėčiau nuveikti, išmokti ir kartais atrodo, kad viso gyvenimo tam neužteks. Tai viskas maždaug 50 ant 50, priklauso nuo nuotaikos. Tik žinau vieną - niekada daugiau nenoriu patekt į reanimaciją.

DDarijus rašė:Pamažu pradėjau tikėti, jog žmogaus siela nemirtinga ir taip man savižudybė tapo beprasmė. Nes nužudžius kūną,nenužudai savo sielos.
Ir dar nuo savižudybės atgraso nežinomybė kas būtų po mirties- ta nežinomybė baisenė už visas psichologines kančias.
Gal kam padės mano požiūris.

Tai viena iš priežasčių kodėl nenusižudau. Nežinomybė. Smalsu ir baisu tuo pačiu. Kiek daug esu girdėjusi žmonių tikinimų. Tikiu, kad siela ir kūnas du atskiri elementai. Serga ne mūsų siela, bet kūnas. Kūnas funkcionuoja mūsų mąstymą, matymą ir jutimą. Siela lieka mums ir kitiems nematoma, o pasireiškia tik transcendentiniame laike tam tikru pavidalu. Nu aišku čia religijos ir filosofijos tematika. Tačiau vis dėl to nereikia painioti šių dalykų, kūną galima išgyditi.

Farewell rašė:Mane labai gąsdina, jog esu gyva, o tai reiškia, kad anksčiau ar vėliau, aš TIKRAI mirsiu. Bet čia tik tuomet, kai gyvent norisi. O kai jaučiu nepakeliamą psichologinį skausmą, labiausiai gąsdina tai, jog po mirties kažkas bus, o ne tiesiog išsijungs šviesa ir aš dingsiu. Galbūt tai būtų blogiau, nei gyvent. Kol kas mane atgrąso tai, jog esu jauna ir galbūt turėsiu tokį gyvenimą, apie kurį svajoju, o jei ne - man neberūpės, nes kitaip gyvent nenoriu. Ne tai, kad nenoriu, bet net neįsivaizduoju. Taip pat norėtųsi išpildyti svajones ir planus, galbūt susituokti keletą ar tris kartus. Yra daugybė dalykų, kuriuos norėčiau nuveikti, išmokti ir kartais atrodo, kad viso gyvenimo tam neužteks. Tai viskas maždaug 50 ant 50, priklauso nuo nuotaikos. Tik žinau vieną - niekada daugiau nenoriu patekt į reanimaciją.

Gerai, kad nebenori patirti to ką teko anksčiau patirti, tačiau gyvenimui neįsakysi. Jis tave sumetys. Jis nėra rožėm klotas. Bet nenuleisk rankų, mes esame likimo kalviai. Sekmės siekti svajonių.