Moderatorius: Astro-Meška

Vartotojo avataras
Parašė Dead
#46736 Pyktis yra mano gyvenimo varomoji jega
Vartotojo avataras
Parašė Medeja
#46739
Dead rašė:Pyktis yra mano gyvenimo varomoji jega


nieko, siuo metu tai normalu :) praeis naturaliai :)
Vartotojo avataras
Parašė Auksinezuvele
#46840
Dead rašė:Pyktis yra mano gyvenimo varomoji jega

O gali papasakoti daugiau apie sia varomaja jega? Kaip ji tave palaiko, kaip tau ji padeda?
Vartotojo avataras
Parašė Dead
#46861 Kekviena diena as galvoju kad neistversiu del nervines itampos..
Aplinkui niekas nesiseka..ir visi nuolat ikiriai kartoja: tau tik sesiolika praeis...nors net nezino kaip senai as su tuo gyvenu..
Ajsku be visokiu tokiu repliku yra dar kai kurie zmones kuriems tiesiog patinka nuoditi intrigomis mano gyvenima , ir viska jame pavaersti meslo kruva kuri privercia juos jaustis laimingesniais..
Tad galvoju sau kaip kartais butu gerai uzbaigti savo egzistencija ,taciau taip vos tik pagalvojus sauna mintis i galva , kad as nepasirodysiu silpna ir niekam nenusileisiu ir neleisiu manes palausti...
Ir kekviena diena miela diena tas pyktis gyvena ir auga manyje , bet kuo daugiau jis auga tuo mane stumia daugiau i gyvenima...
Vartotojo avataras
Parašė Marko-7
#46871 O tavęs Dead pyktis nesenkina , neatima jėgų ? Kai buvau tavo metų aš ir maitinausi pykčiu kol įstojau į universitetą , matydavau tik baltą ir juodą nesidžiaugiau gyvenimų , tada pradėjo jis iš manęs sunkti jėgas . Ir mane pyktis stumė į gyvenimą bet kazkaip šalia jo mačiau mirtį ... Dabar pykčio nejaučiu ir gyvenimas pasidarė gražesnis
Vartotojo avataras
Parašė Dead
#46963
Marko-7 rašė:O tavęs Dead pyktis nesenkina , neatima jėgų ? Kai buvau tavo metų aš ir maitinausi pykčiu kol įstojau į universitetą , matydavau tik baltą ir juodą nesidžiaugiau gyvenimų , tada pradėjo jis iš manęs sunkti jėgas . Ir mane pyktis stumė į gyvenimą bet kazkaip šalia jo mačiau mirtį ... Dabar pykčio nejaučiu ir gyvenimas pasidarė gražesnis


Nei kiek nesekina...kaip tik jegu suteikia...
Vartotojo avataras
Parašė costa
#48675 O aš pykstu tik ant savęs, ir visas mano pyktis nukreiptas tik į save.
Pykstu, kad esu silpna, kad bijau atsakomybės, kad nemoku besąlygiškai mylėt, kad esu savanaudė ir pan. Kituose žmonėse manęs nieks neerzina, juk visos jų savybės (tegu ir man nepatinkančios) yra ne mano, o problema.
O va kaip man tą "nuosavą" pyktį įveikt?? :(
Vartotojo avataras
Parašė Auksinezuvele
#48785
costa rašė:O aš pykstu tik ant savęs, ir visas mano pyktis nukreiptas tik į save.
Pykstu, kad esu silpna, kad bijau atsakomybės, kad nemoku besąlygiškai mylėt, kad esu savanaudė ir pan. Kituose žmonėse manęs nieks neerzina, juk visos jų savybės (tegu ir man nepatinkančios) yra ne mano, o problema.
O va kaip man tą "nuosavą" pyktį įveikt?? :(


Pamilti...juk net ir pikta ty - esi tik tu.Reikia mokytis pamilti savo seseline puse - kito kelio nera.
Vartotojo avataras
Parašė Partizanas
#48834 pyktis ner blogai . ( na ziurint dar koks ) man pyktis toks pats svarbus kaip meile ar gerumas . tiesiog vieno turi but daugiau kito maziau
Vartotojo avataras
Parašė costa
#48977
Auksinezuvele rašė:Pamilti...juk net ir pikta ty - esi tik tu.Reikia mokytis pamilti savo seseline puse - kito kelio nera.

Nenoriu aš to savo pykčio mylėt, niekaip :(
Vartotojo avataras
Parašė Auksinezuvele
#49088
yze rašė:pyktis ner blogai . ( na ziurint dar koks ) man pyktis toks pats svarbus kaip meile ar gerumas . tiesiog vieno turi but daugiau kito maziau


O kurio turetu buti daugiau ir kurio maziau? Siuo atveju svarbu zinoti tavaja nuomone, nes sakysim yra zmogiuku, kuriems pyktis yra varom oji jega ir jie tikrai nesutiks su tokiu tavuoju teiginiu ir tam jie turi sava pagrinda arba supratima
Manau jog zmogus geriausiai jauciasi kai yra balanse.Kaip as suprantu balansa tai yra sakysim kaip ir svarstykles - kai abiejose pusese/lekstutese yra vienodas kiekis sveriamos medziagos, tada galima manau sakyti, jog tai balansas.Jei bent vienoje is lekstuciu bus nors ir maziausia persvara, balansas bus suardytas, reiskia, zmogus jaus diskomforta arba palaiminga, isaukstinta busena, kuri taip pat sekmingai gali sukelti nejaukuma arba diskomforta

Kalbant apie nenora myleti savaji pykti - kadangi gyvenam dualybeje kur egzistuoja balta-juoda,silta-salta, egzistuoja geris-blogis, pyktis tera tik desperatiskas MEILES SIEKIMAS.Dar daugiau.Nepasiekus meiles, pyktis gali peraugti i neapykanta, o toji i agresija.Suspausta agresija (agresija nukreipta vidun i save) virsta depresija, sukeldama ilgalaikes pasekmes ir pokycius musu fiziologijoje.BAndykim aiskintis ir ieskoti budu ir keliu, kaip pamilti savaji pykti, arba paprasciau sakant- SAVE su visais trukumais ir nesklandumais, nes tai tie patys mes, tai musu paciu seseline dalis, kuri ilgesni laika oignoruojama keicia musu gyvenima ir alina gyvybines jegas bei sukelia nenora gyventi, kas jau yra pavojinga
Vartotojo avataras
Parašė costa
#49152
Auksinezuvele rašė:Manau jog zmogus geriausiai jauciasi kai yra balanse.

Va, būtent, kad aš jaučiu, jog pykčio pas mane šiuo metu daugiau nei meilės - todėl ir negaliu (nenoriu) jo pamilt, noriu tarsi atsikratyt (sumažint) tą nepasitenkinimą ir pyktį. Kad būtų ta pusiausvyra.
Kartais bandau padidint priešingą lėkštelės pusę - ką nors globot, mylėt, tačiau ir tai pusiausvyros (ir dvasinės ramybės) man kažkodėl nesuteikia.
Baisiai painus dalykas yra tas gyvenimas :)

O kad pyktis tėra tik deperatiškas meilės ar pagalbos šauksmas - tuo aš 100% įsitikinau dirbdama mokykloj. Juk nėra blogų vaikų, blogų žmonių, tėra tik daugybė meilės nepatyrusių sielų.
Vartotojo avataras
Parašė Auksinezuvele
#49321
Dead rašė:
Marko-7 rašė:O tavęs Dead pyktis nesenkina , neatima jėgų ? Kai buvau tavo metų aš ir maitinausi pykčiu kol įstojau į universitetą , matydavau tik baltą ir juodą nesidžiaugiau gyvenimų , tada pradėjo jis iš manęs sunkti jėgas . Ir mane pyktis stumė į gyvenimą bet kazkaip šalia jo mačiau mirtį ... Dabar pykčio nejaučiu ir gyvenimas pasidarė gražesnis


Nei kiek nesekina...kaip tik jegu suteikia...


O is kur ta nervine itampa?
Vartotojo avataras
Parašė Auksinezuvele
#49324
costa rašė:
Auksinezuvele rašė:Manau jog zmogus geriausiai jauciasi kai yra balanse.

Va, būtent, kad aš jaučiu, jog pykčio pas mane šiuo metu daugiau nei meilės - todėl ir negaliu (nenoriu) jo pamilt, noriu tarsi atsikratyt (sumažint) tą nepasitenkinimą ir pyktį. Kad būtų ta pusiausvyra.
Kartais bandau padidint priešingą lėkštelės pusę - ką nors globot, mylėt, tačiau ir tai pusiausvyros (ir dvasinės ramybės) man kažkodėl nesuteikia.
Baisiai painus dalykas yra tas gyvenimas :)

O kad pyktis tėra tik deperatiškas meilės ar pagalbos šauksmas - tuo aš 100% įsitikinau dirbdama mokykloj. Juk nėra blogų vaikų, blogų žmonių, tėra tik daugybė meilės nepatyrusių sielų.


O mieloji kaip manai, kodel zmones nepatiria meiles?
O jei isivaizduotum savaji pykti kaip ta susalusi , sumusta, is namu isvyta sunyti, kuris nori buti mylimas, bet negali, nes bijo? Ir jei tik tau pavyktu ji prisijaukinti, jis atkustu ir virstu i istikima, linksma tavo drauga...taip ir su tavuoju pykciu:)