- 2008 02 12, 14:03
#26487
Senas gabalas, vis negaliu pribaigt:
Į langą daužėsi paukščiai, plakėsi sparnais ir kapojo stiklą snapais. Paklaikę paukščiai, virstantys kraujo ir plunksnų gumulais, o langas, o siena – neįveikiama. Balta palangė ir raudonas stiklas...
Šlykštus sapnas. Nubudusi dar ilgai jaučiau slogutį, besikartojantį naktis iš nakties, diena iš dienos – kada užmigdavau. Džiūvo burna, rankos tiesės link ant naktinio stalelio stovinčios vandens stiklinės ir tablečių dėžutės. Tuščia. Ak taip, vėl blaškiausi. Kambario gale, priešais mano lovą, stovėjo veidrodis, nemielai merkdamasis nuo blausiai rausvos šviesos, įspindusios nuo sunkiom užuolaidom užtraukto lango. Į mane žvelgė dvi tarsi negyvos akys tiesiai iš veidrodžio gilumos. Nejučia nugara perbėgo šaltukas ir vienu judesiu atsidūriau ant grindų. Galva nemaloniai svaigo. Ankstyvo ryto dargana pasiekė mano smegenis, perbėgusi basais padais. Tik baimės jausmas vis neapleido. Tuščias namas, regis, tiesiog kvėpavo mano naktiniais košmarais, basos kojos jautė po grindim kunkuliuojantį požemio šaltinį. Brrr... Klestelėjau ant lovos krašto ir apgraibom susiradau cigaretę. Krentant pelenams mažėjo ir sapno sukelta įtampa, išblėso sukilę nepaaiškinami protu pojūčiai. Paskubom išgertas kavos puodelis dar maloniai leido garą minusinėj kambario temperatūroj, o skylantis tinkas nuo lubų skausmingai sudrebėjo nuo laukujų durų trinktelėjimo.
Beveik tekinom užlėkiau mokyklos laiptais ir keliais šuoliais atsidūriau prie kabineto. Dar spėjau įkvėpti porą gurkšnių oro ir su antru skambučiu įvirtau į klasę. Laimė, beveik nepavėlavau. Bendraklasių bruzdesys, iš kuprinių traukiami sąsiuviniai, aplankalų čežesys. Eilinė čežanti, kalbanti, čiauškanti, bruzdanti, čepsinti, šnabždanti, virpanti, nerimstanti diena... Ir regis, visa tai toli nuo manęs, pasitraukę už perregimos sienos. Kartais norėdavos klykti ir staugti, daužyti tą sieną kumščiais, daužyti daužyti... Kaip paukštis iš košmariškų sapnų. Nejučia nupurtė šaltukas nuo tokių minčių ir paskubom susirangiau į suolą nežymiu linktelėjimu pasisveikindama su bendrasuole. Ši vangiai šyptelėjo ir toliau kažką intensyviai rašė į sąsiuvinį. Alina man visada priminė pyragaitį – apvali, pulti, žemaūgė. Kartais kūdikį. Romus veidas ir bukas žvilgsnis, paklydęs savyje. Jau keletą metų sėdėjom kartu vienam suole, tačiau taip niekada ir nebendravom. Kartais tik nusirašinėdavom viena nuo kitos namų darbus ar užduotis.
Prasidėjo pamoka. Lėtas ir monotoniškas mokytojos balsas vinguriavo tarp dūzgiančių lempų ir, trumpam užtrukęs tarp besišnabždančių bendraklasių, vėl grįždavo atgal ir aidėjo aidėjo... Tarsi kūju smūgiavo į galvą. Buuum – buuum – buuuum. Ir vis garsiau, vis smarkiau. Negalėjau tverti, susiėmiau rankom galvą, o ši, regis, sunki kaip metalinis patrankos kamuolys. Neišlaikysiu ir ji nukris, nuriedės per suolus, rikošetu atsimušdama į sienas, išmušdama langus, laužydama viską aplinkui, kas pakliuvo. Šaižus garsas toli toli. Ir staiga čia pat, prie kairės ausies. Pašokau kaip įgelta. Klykė paukščiai, klasės grindis dengė kruvinos plunksnos. Pakėliau akis į lubas, o ten – tirštas paukščių kamuolys, besidraskančių vienas su kitu, besiblaškančių, kapojančių vieni kitus ir krentančių, krentančių plunksnų tiesiai ant mano galvos, po kojom, ant knygų, ant bendraklasių galvų, atverstų sąsiuvinių... Iš siaubo sustingau ir negalėjau pajudėti. Norėjos bėgti, bet negalėjau pajudinti kojų, širdis blaškėsi, pamiršau kvėpuoti, akmuo užgulė plaučius, temo akyse.
– Gailiauskaite! Gailiauskaite!... – kažkas rūke šaukė mano pavardę. Nežinau, ar buvau užsimerkusi, ar... Išgąsdino ryški šviesa. Ranka užkliudžiau kažką baltą ir minkštą. Plunksnos. Tarsi nudegus staigiai atitraukiau ranką, kaktą išmušė šaltas prakaitas. Šiek tiek prašviesėjus akyse, atpažinau mokyklos seselės veidą, kuris taip neįtikėtinai arti manojo, kad... Stiprus amoniako tvaikas neleido antrą kartą prarasti sąmonės. Pabandžiau atsisėsti, bet seselės ranka sulaikė mane už peties, iš netikėtumo alkūne atsirėmiau į minkštą daiktą, kurio pirma išsigandau – pagalvė. Seselė palingavo galva ir, palikusi mane gulėti, nuėjo link popieriais ir mokinių profilaktinės apžiūros kortelėm nukrauto stalo. Susirado telefoną ir, atsisėdusi ant kėdės, su kažkuo kalbėjo. Girdėjau viską tarsi iš labai toli, atrodė – tokie pažįstami žodžiai, girdėti, bet... Nieko nesugebėjau suprasti, išskyrus savo pavardę. Ji uždengė ranka ragelį ir kažko paklausė. Norėjau pasakyti, kad nieko nesuprantu, bet liežuvis gulėjo burnoje lyg mėsos kukulis ir visiškai neklausė. Didelių pastangų dėka išspaudžiau tik garsą, panašų į: „rghh... orrghh...“ Seselė keistai pažiūrėjo į mane ir padėjo ragelį. Vėl kreipėsi į mane kažką sakydama. Galvoje pradėjo suktis tik vienas žodis, kurį supratau: vienuolika. Vienuoli-ka, vie-nuo-li-ka, li-ka, li-ka... – lyg senam laikrodyje su iššokiančia gegute žodis kūliais vartėsi po galvą, iš sąmonės kampų traukdamas įvairiausius vaizdus, bandydamas atrasti savo reikšmę. Paskutinis vaizdas, sugrąžinęs blaivų protą – laikrodis ant mano kairiosios rankos. Lygiai vienuolika. Dieve, kiek aš čia pragulėjau? Nedrįsau paklausti. Džiūvo burna, vėl darėsi bloga...
Norėjosi atsikelti ir trenktis į sieną arba šokti pro langą. Prakeikta ligoninė, nekenčiu nekenčiu... Apėmė tokia neviltis, varstė širdį, smegenis, kiekvieną nervą. Nepažįstami žmonės, nepažįstami veidai, pilna jų. Tie bereikšmiai „labas, koks tavo vardas?“ – ar tai dabar svarbu? Arba nuo adatų pamėlusios venos, koks dabar skirtumas? Atsiverčiau mamos atneštą knygą. Kada ji čia buvo, neturėjau supratimo, gal miegojau. Įsmeigiau akis į vieną sakinį ir tikriausiai pusvalandį jį tyrinėjau. Kiekvieną raidę, kablelį, tašką... Jaučiausi tuščia kaip stiklinis indas, kuriame kliuksėjo tik iš lašinių privarvėję skysčiai. Ir besiblaškantys, mirštantys paukščiai aplink. Jau pripratau, nustojau stebėtis. Kartais tiesiog žiūrėdavau ir skaičiuodavau mirusius. Visa palata plaukė jų krauju, žmonės įeidavo ir išeidavo, traiškydami jų galvas, merkdami kojas iki kulkšnių į kruvinas plunksnas. Kartais, naktim, stebėdavau rankinio laikrodžio rodykles, o tiksėjimą papildydavo mirštančių paukščių klyksmai.
2007-06-22 00:00:39
***
– Paukščiai?
– Aha... – sumirksėdavau, lyg nesitikėjusi tokio klausimo. Psichologė nunerdavo galvą į sąsiuvinį, įkyriai sukdavo raides parkeris. Po to pataisydavo pirštu akinius, įbesdavo akis kažkur į sieną ir klausdavo:
– O dažnai?
– Visada, – nubraukdavau užkritusią plunksną ant nosies galiuko ar peties.
– Mmm... – numykdavo ir užversdavo sąsiuvinį. – Kai gausim tyrimų rezultatus, mes jums paskambinsim, – pasitaisydavo marškinių sagą ir, tarsi netyčia prisiminusi, pridurdavo: – Rytoj.
– Viso gero, – trinktelėdavo durys, nušlepsėdavo seselė koridorium, pagaudavo mano žvilgsnį ir šypteldavo. Kartais spoksodavau jai į nugarą, kai nutoldavo. Jai tiko baltų plunksnų kuokštas ant galvos, derinosi su baltu chalatu, kuris kartais būdavo išmargintas raudonais kraujo dryžiais. „Mmm“, numykdavau mintyse, ir kartais manydavau, jog turėčiau atrodyti mažų mažiausiai beprotė: kas spokso žmonėms į nugaras?
Prirašė kažkokių vaistų. Nuo jų jausdavausi lengvai apdujusi ir kikendavau iš aplinkinių žmonių, vaikščiojančių tarp paukščių lavonų. Kartais taip įsikvatodavau, kad būdavo sudėtinga net cigaretę prisidegt. Nors būdavo tai nebūdavo svarbu. Apskritai, niekas nebuvo svarbu. Net skaitomos knygos keli sakiniai, kuriuos dar įstengdavau įskaityti, iki vėl prarasdavau dėmesio koncentraciją, blaškomą paklaikusių paukščių.
Mama sukdavo ratus po kambarį, susiėmusi galvą rankomis. Daužėsi sieninis laikrodis, kaip širdis. Abu į vieną ritmą susiliedavo. Nebeskirdavau, kuris trankosi. Retkarčiais iš jo vidurių išlysdavo persuktu sprandu ir išsprogusiom negyvom akim gegutė. Sugargaliuodavo ir dingdavo. Galėdavau sekti kiekvieną jo rodyklės pasislinkimą, kol ciferblatą aptaškydavo atsitrenkusio į jį paukščio žarnos ar smegenys: priklausomai nuo to, kuria kūno vieta į jį drėbdavosi. Raitydavaus iš juoko, kartais net iš lovos iškrisdavau. Tada kažkas iš namiškių neiškentęs kviesdavo greitąją.
Vakar negėriau vaistų. Atsisėdau prie kompiuterio ir kurį laiką bandžiau prisiminti, kaip juo naudotis. Besiblaškantys po kambarį paukščiai tądien kažkodėl nervino. Ir, lyg tyčia, jie ardėsi dar aršiau. Pusmetį jau su jais gyvenau, ir tik staiga toptelėjo mintis: kokie tai paukščiai? Nemąsčiau apie tai anksčiau. Kartu su šia mintim, regis, į mane protingom akim pažiūrėjo vieno plunksnuoto negyvėlio stiklinė akis. Taigi. Įsijungiau kompiuterį ir įnikau ieškoti sparnuotųjų baidyklių nuotraukų. Veltui...
Gal bus daugiau, bus matyt.
