- 2009 09 26, 05:46
#150240
Dangus apsitraukė skraiste pilka - apsiniaukė.
Širdin pasibeldė užmirštas laikas - ruduo.
Prie tako vingiuoto apžėlusio jis kažko laukė
Tylus, susimastęs, vienišas, pilkas akmuo...
Klupėjo jis šąldamas, galvą nuleidęs tylėjo
Ir klykė nebyliai norėdamas mirti, deja...
Niekada niekas jo nemylėjo ir nepastebėjo,
O mirtis tolima, per sunki jam skirtoji dalia.
Slinko dienos ir naktys, o širdis plakti vis nesiliovė.
Aukso anklode žemę užklojo jau kitas ruduo...
Šaltas su karšta širdimi prie tako rymojo
Tylus, susimastęs, vienišas, pilkas akmuo...
(dvylikos metu senumo, vienas iš jų... banalus)
Širdin pasibeldė užmirštas laikas - ruduo.
Prie tako vingiuoto apžėlusio jis kažko laukė
Tylus, susimastęs, vienišas, pilkas akmuo...
Klupėjo jis šąldamas, galvą nuleidęs tylėjo
Ir klykė nebyliai norėdamas mirti, deja...
Niekada niekas jo nemylėjo ir nepastebėjo,
O mirtis tolima, per sunki jam skirtoji dalia.
Slinko dienos ir naktys, o širdis plakti vis nesiliovė.
Aukso anklode žemę užklojo jau kitas ruduo...
Šaltas su karšta širdimi prie tako rymojo
Tylus, susimastęs, vienišas, pilkas akmuo...
(dvylikos metu senumo, vienas iš jų... banalus)
Aš nenoriu būti geriausia iš visų. Norėčiau būti geriausia savo pačios versija.



tokios eilės net man pramušė 
