- 2011 02 06, 00:40
#217864
Žadu eiti pas psichiatrą nieko nesakiusi tėvams. Ar daktaras praneša tėvams dėl vizito? Ir jei ne, kaip dėl vaistų, ar kai juos išrašo bent tada praneša ar ne? Žinau, kad man galbūt net nereikės vaistų, bet nenoriu rizikuoti, kad tėvai sužinotų, sunki situacija pas mus šeimoje.
Moderatorius: signs
- 2011 02 06, 16:29
#217906
Gydytojas tėvams paprastai praneša tik tada, jei mato, jog gali sau pakenkti, save žaloji - kad jie stebėtų tave.
- 2011 02 06, 17:05
#217908
Gali paskambint i sveikatos psichikos centra ir paklaust. Bet siaip ar taip, jei tau blogai, tai negi nesigydysi nes tevai gali suzinoti?
- 2011 02 23, 16:22
#219394
Supratau, kad kažkas ne taip prieš tris metus, bet galvojau, ne jokių antidepresantų nereik, galiu pats ištvert ir t.t. Vėliau pradėjau lankytis pas psichologę fainą, šiaip, gyvenimas pradėjo vis 'įdomėt', jau sužinojau, kad viena mano problemų turi pavadinimą - panikos priepuoliai, nemigą ir taip seniai žinojau. Kreipiaus į šeimos gydytoją dėl nemigos (dėl depresijos ar panikos vis kažkaip nedrįsau ar kažkas tokio), na ir galiausiai prapliupau ir paprašiau siuntimo pas psichiatrą.
Pirmoji diena ant AD, tikiuos visks bus ok... Tik aplinka ('šeimos likutis') košmariška, jei galėčiau likusį iki vasaros laiką pas kokį draugą pagyvent, tai būtų liux. Bet aišku, bus kaip bus.
Pirmoji diena ant AD, tikiuos visks bus ok... Tik aplinka ('šeimos likutis') košmariška, jei galėčiau likusį iki vasaros laiką pas kokį draugą pagyvent, tai būtų liux. Bet aišku, bus kaip bus.
- 2011 06 01, 19:47
#226817
Galvoju eiti pas psichologą, kogero šio forumo dėka, nes pamačiau ir daugiau žmonių turinčių panašias bėdas. Baimės, nepagrįsto nerimo, savęs gailėjimo, nuvertinimo ir visi kiti velniai kartojasi jau trečius metus. Pirmaisiais metais tam tikrai buvo priežastis - bent jau manau kad buvo, tačiau dabar jau turėčiau gyventi normaliai, bet nebeišeina, niekaip neapleidžia nepagrįstos baimės, visiškas nepasitikėjimas savimi. Bandžiau pati tvarkytis, bet kaip žinia - vienas lauke esi ne karys, reikia šiokios tokios pagalbos, kad būtų galima gyventi pilnavetiškai (kiek tai įmanoma). Kai būna šviesesni periodai, atrodo jau viskas gerai ir nebebus tos nepaaiškinamai bjaurios būsenos, bet kartais ji pasikartoja be priežasties ir labai netikėtai - vakare atsigulei kaip niekur nieko, o ryte jau ašarų upeliai ir nuolatinis savęs ėdimas. Kažką reikia daryti, nes jau nebegaliu taip gyventi - atrodo, kad daug realistiškiau ir drąsiau viską vertinau ir elgiausi būdama 18 ar 20 metų nei dabar... Baisu, vėl noriu būti kaip žmogus.
Žodžiu norėčiau jūsų paklausti keleto klausimu:
1. vieni rašote, kad pirmiausia kreipėtės arba paskyrė kreiptis pas psihologą arba psihiatrą. Tai mane suglumino - nuo ko priklauso, kad pirmą kartą būtų kreipiamasi ne pas psichologą o pas psihciatrą? Taip nusprendžia šeimos gydytojas? Pataisykite jeigu klystu, bet maniau, kad pas psihiatrą kreipiamasi itin sunkiais atvejais.
2. Iš tiesų labai bijau kreiptis pas psichologą - bijau, kad jeigu bus tas mažesnės ar didesnės "fazės" periodas, mane jis aprėks, nesupras, nes kai būna ta būsena labai jautriai reaguoju į viską.. Ir sunkiai sekasi pasakyti, ką tuo metu jaučiu - dažniausiai neigimas bet kokios nuomonės ir pasireiškia visiškas uždarumas. Galiu galvoti vieną, bet to niekaip nepripažinsiu. Žodžiu bijau nesusikalbėjimo su psichologu. Ar kam nors yra buvusi panaši situacija? Ką patartumėte? Nes esu ne kartą gidrėjusi, jog po apsilankymų pas ne itin savo darbą mėgstančius ar negerbiančius savo profesijos psichologus kai kuriais atvejais žmonės iš jų kabineto išeina dar labiau sužlugdyti..
3. Labai nenoriu vartoti vaistų, nes šeimos gydytoja buvo išrašiusi Xanax, keista tas jo poveikis buvo - kaip narkomane pasijutau, sulėtėjusi reakcija į viską, abejingumas absoliučiai viskam. Todėl jo nebevartoju, tiksliau pasilikau jį extra atvejams kai jau visai blogai, kad emocijas užslopintų ir nuimtų nerimą kai kada. Ar psichologas visais atvejais skiria nuolatinį vaistų vartojimą ar pakanka tiesiog pokalbio ir pan?
Žodžiu norėčiau jūsų paklausti keleto klausimu:
1. vieni rašote, kad pirmiausia kreipėtės arba paskyrė kreiptis pas psihologą arba psihiatrą. Tai mane suglumino - nuo ko priklauso, kad pirmą kartą būtų kreipiamasi ne pas psichologą o pas psihciatrą? Taip nusprendžia šeimos gydytojas? Pataisykite jeigu klystu, bet maniau, kad pas psihiatrą kreipiamasi itin sunkiais atvejais.
2. Iš tiesų labai bijau kreiptis pas psichologą - bijau, kad jeigu bus tas mažesnės ar didesnės "fazės" periodas, mane jis aprėks, nesupras, nes kai būna ta būsena labai jautriai reaguoju į viską.. Ir sunkiai sekasi pasakyti, ką tuo metu jaučiu - dažniausiai neigimas bet kokios nuomonės ir pasireiškia visiškas uždarumas. Galiu galvoti vieną, bet to niekaip nepripažinsiu. Žodžiu bijau nesusikalbėjimo su psichologu. Ar kam nors yra buvusi panaši situacija? Ką patartumėte? Nes esu ne kartą gidrėjusi, jog po apsilankymų pas ne itin savo darbą mėgstančius ar negerbiančius savo profesijos psichologus kai kuriais atvejais žmonės iš jų kabineto išeina dar labiau sužlugdyti..
3. Labai nenoriu vartoti vaistų, nes šeimos gydytoja buvo išrašiusi Xanax, keista tas jo poveikis buvo - kaip narkomane pasijutau, sulėtėjusi reakcija į viską, abejingumas absoliučiai viskam. Todėl jo nebevartoju, tiksliau pasilikau jį extra atvejams kai jau visai blogai, kad emocijas užslopintų ir nuimtų nerimą kai kada. Ar psichologas visais atvejais skiria nuolatinį vaistų vartojimą ar pakanka tiesiog pokalbio ir pan?
Gyvenimas yra komedija tiems, kurie galvoja, ir tragedija tiems, kurie jaučia...
- 2011 06 01, 20:09
#226818
Na, psichologas iš viso negali jokių vaistų paskirdinėti, jis gydo (jei taip galima sakyti) pokalbiu. Vaistus išrašo tik psichiatrai. Į kurį nori kreiptis pirmiau, nuspręsi pati. Nors geriausia, be abejo, pirmą pas psichologą, kuris reikalui esant galės pasiūlyti apsilankyti pas psichiatrą (nors gal to net nereikės). O kad xanax taip darė, nieko keisto, juk tai raminamieji. O psichiniai sutrikimai gydomi ne raminamaisiais, o antidepresantais ar neuroleptikais (raminamieji negydo, tik tam kartui padeda apraminti emocijas), tad jei ir vaistų reikėtų, nėra ko bijoti, nebūtinai bus vėl toks pats poveikis.
- 2011 06 02, 18:17
#226846
Siūlyčiau nebijoti psichiatrų. Aš kažkada eidavau pas psichologę, pasipasakojau kliedesius apie slaptus sąmokslus, grasinimus policija ir teismais (mano įsivaizduojamus), pati paklausiau, ar man reikia pas psichiatrą, sakė ne, nereikia. Po mėnesio dar pablogėjo, todėl nuėjau pas psichiatrę, sakė, kad man reikalingas gydymas stacionare. Manau, kad anksčiau pastebėjus problemą, gydymo rezultatai būtų buvę žymiai geresni, tad vis dar pykstu ant psichologės.
- 2011 06 06, 19:07
#227013
Psichologas, jei gerai suprantu, gali nustatyti diagnozę, bet negali skirti medikamentinio gydymo? O psichiatras gali nustatyti diagnozę, ar vis viena tenka kreiptis tuo reikalu į psichologą? Jeigu viską atlieka psichiatras, tai koks tikslas kreiptis į psichologą? Aš pirmą kart varysiu, tai čia tokių klausimų iškilo truputį.
- 2011 06 08, 15:27
#227158
Nu va, dabar supratau.O kasnors ejot oficialiai? Kaip ten visa tvarka, reikia kokius dokumentus su savimi neštis? Aš galvoju kreiptis į savo rajono psichikos sveikatos centrą, tai nežinau ar reik eit pas savo gydytoją pirma siuntimo pasiimt, ar ten galima iškarto varyt ir be jo.Jei kas turit patirties apsvieskit.