- 2014 02 06, 20:53
#311193
Man prasidėjo depresiniai simptomai nuo 9 metų (patyčios, atmetimas iš visų kiemo draugų, bandymas terorizuoti mokykloje, bet vienaip ar kitaip atsilaikiau). Pirmą kartą pas psichologą nuėjau 16 berods. Bet tik paauglystei visa tai priskyrė... prastas psichologas. Man dabar 34.
Medikamentus, kuriuos išvardinau vartojau po vieną skirtingu metu. Buvo pertraukų, kaip dabar, atsisakiau valdoxano dėl poveikio kepenims požymių, o pas psichiatrės dar nenuėjau. Manau apsidrausti norėčiau metų laikų permainoms, bent silpno kokio zolofto ar seroxato kuriam laikui. Xanaxa vartojau kurį laiką, kiek tos ramybės buvo, nepamenu. Pamenu, kad vieni vaistai labiau veikė, kiti ne, trečių naudingą poveikį supratau tik nutraukus jų vartojimą.
Į stacionarą prašiausi. Norėjau kitos aplinkos negu buvau tam kad pailsėtų protas visiškai, kad nereikėtų savo psichinių išteklių padalinti kovai vidinei ir išorinei su įvairiais idiotais
Buvau pavargęs nuo darbo vienoje įmonėje, mačiau nusoilpimo, persitempimo požymius, gerai šiaip laikaisui išoriškai, bet mačiau, kad jei ilgiau tempsiu, trūksiu, tad geriau pradėti rūpintis savimi. Kaip tik psichiatrė turėjo duomenis įstaigos, man pasiūlė - sakiau, kad būtent tai yra ko man reikia. Iš tiesų pailsėjau. Kiek darbo su savimi buvo, nepamenu, bet tai buvo impulsas tolimesniems pokyčiams. Stacionaras yra gerai, nes susitelki darbui su savimi, kiek pajėgi. Bet reikia ir natūraliomis sąlygomis su savimi dirbti. Stacionaras yra kaip bokso ringe kampelis atokvėpiui ar pan
O dabar kiek esu pažengęs, tai manau, kad nebe reikalo aš pradėjau, ne veltui. Tik dar daugiau man impulsų reikia, šiek tiek bijau, bet ir jaučiu alkį išbandymams, bendravime gal net labiau, bet tarp normalių žmonių, ne šiaip gatvės idiotų
Dominyka rašė:O kiek iš viso metų jau sergi ir, jei ne paslaptis, kiek tau dabar?
Beje, kažkaip keista, kad tavo depresija nera sunki, bet tiek ivairiu medikamentu vartoji...Kodel tiek reikia?Beje, xanax tai raminamieji, ar galima juos nuolat vartoti? maniau, kad tik laikinai.
ir dar vienas klausimas: kaip patkai i stacionara ir kodel?
Man prasidėjo depresiniai simptomai nuo 9 metų (patyčios, atmetimas iš visų kiemo draugų, bandymas terorizuoti mokykloje, bet vienaip ar kitaip atsilaikiau). Pirmą kartą pas psichologą nuėjau 16 berods. Bet tik paauglystei visa tai priskyrė... prastas psichologas. Man dabar 34.
Medikamentus, kuriuos išvardinau vartojau po vieną skirtingu metu. Buvo pertraukų, kaip dabar, atsisakiau valdoxano dėl poveikio kepenims požymių, o pas psichiatrės dar nenuėjau. Manau apsidrausti norėčiau metų laikų permainoms, bent silpno kokio zolofto ar seroxato kuriam laikui. Xanaxa vartojau kurį laiką, kiek tos ramybės buvo, nepamenu. Pamenu, kad vieni vaistai labiau veikė, kiti ne, trečių naudingą poveikį supratau tik nutraukus jų vartojimą.
Į stacionarą prašiausi. Norėjau kitos aplinkos negu buvau tam kad pailsėtų protas visiškai, kad nereikėtų savo psichinių išteklių padalinti kovai vidinei ir išorinei su įvairiais idiotais
Buvau pavargęs nuo darbo vienoje įmonėje, mačiau nusoilpimo, persitempimo požymius, gerai šiaip laikaisui išoriškai, bet mačiau, kad jei ilgiau tempsiu, trūksiu, tad geriau pradėti rūpintis savimi. Kaip tik psichiatrė turėjo duomenis įstaigos, man pasiūlė - sakiau, kad būtent tai yra ko man reikia. Iš tiesų pailsėjau. Kiek darbo su savimi buvo, nepamenu, bet tai buvo impulsas tolimesniems pokyčiams. Stacionaras yra gerai, nes susitelki darbui su savimi, kiek pajėgi. Bet reikia ir natūraliomis sąlygomis su savimi dirbti. Stacionaras yra kaip bokso ringe kampelis atokvėpiui ar pan
O dabar kiek esu pažengęs, tai manau, kad nebe reikalo aš pradėjau, ne veltui. Tik dar daugiau man impulsų reikia, šiek tiek bijau, bet ir jaučiu alkį išbandymams, bendravime gal net labiau, bet tarp normalių žmonių, ne šiaip gatvės idiotų
, nors skaičiau, kad užsieny šitą vaistą urologai vyrams skiria nuo priešlaikinės ejakuliacijos....
