nedepresuok.lt

- 2015 01 23, 19:37 #333627 Dėl to "Hot"... ne visiems tai atsiskleidžia

Kiekviena diena atrodo tokia pati, kai nustojame pamatyti visus gerus dalykus, kurie nutinka mūsų gyvenime. - Paulo Coelho

- 2015 01 23, 19:55 #333631 As anksciau super tylus buvau , dabar kartais ir na visus galiu issiuntinet jei knisa

"Apie save dar pakutinį parašysiu komentarą ... O ką apie mane ... ką apie mane ... pala pala ..." (bandau tapt sveiku internautu)

- 2015 01 23, 20:08 #333634 Mane tai verčia stresuoti, kad aš tyliu, neturiu ką pasakyti, o jei su manim kalba, aš tik pritariu ar šypsenėlę nustatau ir viskas... Nemoku tęsti pokalbio. Ir jo pradėti.

Kiekviena diena atrodo tokia pati, kai nustojame pamatyti visus gerus dalykus, kurie nutinka mūsų gyvenime. - Paulo Coelho

- 2015 01 23, 20:20 #333640 Nepasitikinti, turbūt bijai ir nepasitiki savimi. Bendravimą gali ugdyti psichoterapiniuose grupiniuose pokalbiuose. Siūlau jei turi laiko išbandyti save teatre, šokiuose, muzikoje. Vilniuje galima rasti tokiu mėgėjų klubų, ypatingo talento nereikia. Žodžiu galbūt scena pralauš ledus.

- 2015 01 23, 20:25 #333642 Tiesa - nepasitikiu savimi ir kitais, bijau visko. Scena ne man, mokykloj pamenu gaudavau geriau , negu eidavau prieš klasę. Ir ne iš Vilniaus. Ir viena neičiau.

Kiekviena diena atrodo tokia pati, kai nustojame pamatyti visus gerus dalykus, kurie nutinka mūsų gyvenime. - Paulo Coelho

- 2015 01 23, 20:27 #333644 Man pagelbejo psichoterapija del to tylejimo , nes terapeute niekada pirma nekalbedavo , jei tyledavau ji ir tyledavo kol kalbet nepradedavau

"Apie save dar pakutinį parašysiu komentarą ... O ką apie mane ... ką apie mane ... pala pala ..." (bandau tapt sveiku internautu)

- 2015 01 23, 20:29 #333646 Atvirkštinė psichologija

- 2015 01 24, 08:30 #333664 Visko buvo, t'sakant stažo netrūksta. Manau, polinkis į tai nėra "pasveikstamas", tad tiesiog mokausi su tuo gyventi. Prevencijai stengiuosi mažiau galvoti - daugiau papildomos veiklos, augintinis su spec. poreikiais, pagalba kitiems. Bandžiau bandyti ir tikėjimą, tačiau jis vadinasi "tikėjimu" ne veltui, nes reikia tikėti, tad man neveikė.

Silpni ar stiprūs tai daro - amžina diskusija, nes subjektyvu. Vieno nepakeliamas skausmas (nebūtinai tik psichologinis) kitam atrodytų pakeliamas ir atvirkščiai. Pradžia silpnumas, tačiau man niekada nebuvo sunku pasiryžti, "transas" daro savo. Ūminiu laikotarpiu kitiems patariu kalbėti, ieškoti ir kalbėti.

Anksčiau neigdavau polinkį/mėginimus, tad ir požiūris į gyvybę buvo kitoks - vertybė, tačiau dabar manau, kad tai yra kiekvieno teisė rinktis.

- 2015 01 31, 15:31 #333960 Meginau zudytis pries 27 metus. Buvo 18 metu. Ruosiausi puse metu. Kruopsciai rinkai vaistus, tais laikais tai buvo sudetinga. Ivyko konflitas su motina. Ji pagrasino nusizudyti, nei gyventi su tokiu zmogumi kaip as... dabar suprantu, jog tai buvo impulsyvi kalba, ir ji net negalvojo ka kalba... Man tai buvo nuosprendis, labai bijojau jog ji tai padarys... todel nusprendziau pasitraukti pirma.. Atsikelem gyventi i kita valstybe... jokiu draugu.. neturejau su kuo pasidalinti.. viskas svetima Likimas leme, jog isgyvenau, pragulejau ligonineje 2 mensius. Esu labai dekinga mano psichiatrei, kuri mane istrauke is nevilties ir visiskos depresijos. Po daugeli metu, depresija atsikartojo... vel buvo mintis... Bet jau turejau "stabdzius" ir lemiamu momentu kreipdavausi pas psichologa. Tai mane isgelbedavo. Daugiau ligonineje neteko guleti. Tvarkiausi privaciai, ambulatoriskai. Tai sunkus klausymas - kokie tie zmones... silpni ar stiprus. Taip masto zmones nepakliuve i panasius gyvenimo spastus... Atimti sau gyvybe - be galo baisu ir sunku... Jaunysteje - gal tai pateisinama... vyrauja jausmai o ne protas.. Kai tai daro suauge - nezinau Vis delto dabar toks platus pasirinkimas gydymo istaigu, gydytoju... psichologines pagalbos centru.. Manau yra sansas kreiptis ir prasyti pagalbos, atsiras specialistu, kurie isties ranka... ir pades nenukristi i bedugnes nezinomybe. Tokia mano patirtis. SAUKITES PAGALBOS. DAUZYKIT I VISAS DURIS - IR JUMS BUS ATIDARYTA.

"Nėra problemų - nėra galimybės vystytis".

- 2015 01 31, 21:25 #333997 Karta bandziau - bjauru prisiminti ir labia gailiuosi del to, bet manau, kad tai buvo del to, kad reikejo staiga nutraukti didele doze raminamuju, tai negalejau net normaliai suvokti kas vyksta.

- 2015 02 02, 12:24 #334098

Meginau zudytis pries 27 metus. Buvo 18 metu. Ruosiausi puse metu. Kruopsciai rinkai vaistus, tais laikais tai buvo sudetinga. Ivyko konflitas su motina. Ji pagrasino nusizudyti, nei gyventi su tokiu zmogumi kaip as... dabar suprantu, jog tai buvo impulsyvi kalba, ir ji net negalvojo ka kalba... Man tai buvo nuosprendis, labai bijojau jog ji tai padarys... todel nusprendziau pasitraukti pirma.. Atsikelem gyventi i kita valstybe... jokiu draugu.. neturejau su kuo pasidalinti.. viskas svetima Likimas leme, jog isgyvenau, pragulejau ligonineje 2 mensius. Esu labai dekinga mano psichiatrei, kuri mane istrauke is nevilties ir visiskos depresijos. Po daugeli metu, depresija atsikartojo... vel buvo mintis... Bet jau turejau "stabdzius" ir lemiamu momentu kreipdavausi pas psichologa. Tai mane isgelbedavo. Daugiau ligonineje neteko guleti. Tvarkiausi privaciai, ambulatoriskai. Tai sunkus klausymas - kokie tie zmones... silpni ar stiprus. Taip masto zmones nepakliuve i panasius gyvenimo spastus... Atimti sau gyvybe - be galo baisu ir sunku... Jaunysteje - gal tai pateisinama... vyrauja jausmai o ne protas.. Kai tai daro suauge - nezinau Vis delto dabar toks platus pasirinkimas gydymo istaigu, gydytoju... psichologines pagalbos centru.. Manau yra sansas kreiptis ir prasyti pagalbos, atsiras specialistu, kurie isties ranka... ir pades nenukristi i bedugnes nezinomybe. Tokia mano patirtis. SAUKITES PAGALBOS. DAUZYKIT I VISAS DURIS - IR JUMS BUS ATIDARYTA.

Ačiū, kad pasidalinai savo patirtimi

- 2015 02 02, 12:29 #334099

Karta bandziau - bjauru prisiminti ir labia gailiuosi del to, bet manau, kad tai buvo del to, kad reikejo staiga nutraukti didele doze raminamuju, tai negalejau net normaliai suvokti kas vyksta.

Na, tikiuosi daugiau šito nebandysi. Aš kai preitą kartą buvau apsirijus aspirino( durne aš), atsijungiau kelioms paroms...Po to man dešuto, ką padariau ir kaip siaubingai jaučiuosi... Nesvarbu, vaistai ar dar kokia kita priemonė netinkama mirti. Mirti geriausia sava mirtimi, o dabar kol kas gyventi ir išgyventi.

- 2015 02 23, 13:36 #335093 Man labai patinka žmonės, kurie teigiamai, optimistiškai sugeba žvelgti į gyvenimą. Tačiau aš jau taip nesugebu. Gyvenime dažnai aplankydavo mintys apie savižudybę, bet tai buvo daugiau savo blogos psichologinės savijautos išraiška. Daug metų kovoju su šiuo klausimu - gyventi ir kankintis ar pasitraukti. Labai daug įtakoja tai, kad nesugeba man padėti psichoterapijos, psichiatrai. Savo nelaimingumo priežastis matau labai kaip labai realius, apčiuopiamus dalykus, kurių neturiu ir taip tikiu,kad niekada neturėsiu...pvz. šeima, vaikas. Tai įsišaknijsi nuo jaunų dienų svajonė, nes pati neturėjau normalios šeimos, todėl svajojau, fantazavau, kad aš būsiu pati geriausia žmona ir mama. Metai bėgo, bet svajonė teliko svajone. Sekėsi visur tik ne šioje srityje. Galiausiai sulaukiau tokio amžiaus, kai tavo tėvai, artimieji dar labiau tave remia prie sienos su klausimais - ar turi draugą, kada padovanosi anūką. Tai taip skaudina. Nes tai juk nepriklauso nuo manęs, psichoterapeutas taip pat man vyro neatves prie durų. Tada gaunasi užburtas ratas. Ilgai kankinausi ir dabar kaip niekada anksčiau jaučiuosi, kad esu pasirengusi nusižudyti, nes pagrindinė gyvenimo motyvacija, tikslas man tolimas kaip...Dar koją kiša sunki depresija, kai metų metus nesugebu pasiekti remisijos. Kai kurie psichoterapeutai man sakė, kad mano išsigelbėjimas vyras, geras vyras. Bet kas iš tų patarimų, jei likimas tikriausiai sudėlioja gyvenimą kitaip. Tikiu, tikėjau Dievu, bet kuo toliau tuo labiau imu nusivilti, nes nepadėjo nei maldos nei konkretūs bandymai keisti gyvenimą, gyvenamą vietą. Dabar rašau atsisveikinimo laiškus ir vis galvoju apie būdą, kaip aš žudysiuosi, tą veiksmą aš įsivaizduoju kaip išsivadavimą iš savo kančių, nes koks skirtumas - dabar gyvenu kaip gyvas lavonas. Ta savižudybė, kurią pasirinkau, man atrodo netgi savotiškai graži, nes planuoju nuo....iki. Labai norėjau per savo gimtadienį tai padaryti, bet nesuspėjau, tai teks pasirinkti kitą datą. Tiesiog kiekviena diena vis sunkesnė. Ligoninės padeda tik kol jose guliu.

F.33.2 ir F.61

20 mg paroxetine, 3mg bromazepam, 25 mg quetiapinum ~18 val nerimui, 50-75 mg quetiapinum miegui.

- 2015 02 24, 11:13 #335131 HappyAngel! Pas Tave labai geras "nicas" Reiketu juo pavyzdziu laikytis. Kiek pamenu, siame forume jau buvo atveju savyzudybiu. Forumo nariai mirdavo. Tai labai didelis smugys visiems forumieciams. Ir bloga savyjauta po to nepalieka daugeliu. O ka jau kalbeti apie artimuosius, draugus ir t.t. platejanti rata... Tokie ivykiai sukrecia ne viena simta zmoniu. Tokie tie duomenys. Vienas dalykas apie tai kalbeti, rasyti... ir cia niekas nepasmerks ir supras. Kitas dalykas - ivykdyti savo planus Dar dielis klausymas, ar seimos sukurimas pagelbetu. Mano nuomone, tai ne visai teisingas pasiulymas problemos sprendimo. As irgi nesukuriau seimos, neturiu vaiku (del tam tikros priezasties), bet po bandymo zudytis, labai viska pergalvojau. Taip, man pasiseke su psichiatre, kuri istrauke mane uz ausu... ir isleido gyventi toliau. Problemos nedingo, bet liko suvokimas padaryto veiksmo. Dziaugiuosi, jog likau gyva (galejo buti kitaip). Pradejau bandyti gyventi toliau, atsirado dar daugiau kitu problemu... Bet, as laikausi is paskutiniuju.... kai visai stogas vaziuoja... kreipiuosi i psichologa. Yra telefono pagalba - krastutiniu atveju. Galu gale geriau visa gyvenima guleti ligonineje, nei iseiti is gyvenimo be teises ka nors pakeisti. Labai noreciau, jog dar kas nors palaikytu mano padrikai surasytas mintis... labai sunku apie tai rasyti.. labai sudetinga ir skaudi tema.. Bet, kaip mokedami, turim palaikyti viens kita... DAR PALAUK... PAGYVENK.. Ir pagalvok, niekas neivertin tavo "zygdarbio"... Zmones mus smerkia gyvus... ir dar daugiau smerk mums pasitraukus... Kas tie zmones??? Ko jie verti???? Tikrai neverti musu prarasto gyvenimo!!!!!

"Nėra problemų - nėra galimybės vystytis".

- 2015 02 24, 14:37 #335137 Tiesiog labai sunki mano būklė, kai imu galvoti apie savo gyvenimą, tai ten nieko gero nebuvo. Taip šįkart buvau nusprendusi nusižudyti, bet šiandien atsikėliau ir ta mintis kažkur dingusi. Labai sunku gyventi tokiomis banguotomis nuotaikomis, t.y. egzistuoji, nieks nedomina, neįdomu, bet dar pakenčiama, paskui - duobė visiška, kai atrodo jog nėra išeities. Todėl save ir matau arba tik ligoninėse arba vegetuojant namuose. Svarbiausia, kad dar nesu pagyvenusi kaip sako ir man labai aktualus šeimos klausimas. Manau dauguma moterų nori patirti motinystės džiaugsmą, matyti mylimo vyro akis. O šitas gyvenimas - man pragaras. Mane tikriausiai sulaiko ne tėvai, nes jiems niekada per daug nerūpėjau, bet dukterėčia, jos labiausiai ilgėčiausi. Gyvenu taip, kad šiandien dar pragyvenau kažkaip, bet nežinau, kas bus kitą dieną ar po metų. Bijau, kad neišprotėčiau.

F.33.2 ir F.61

20 mg paroxetine, 3mg bromazepam, 25 mg quetiapinum ~18 val nerimui, 50-75 mg quetiapinum miegui.