Kovos su depresija klubas

- 2015 03 22, 00:41 #336245 Na, nelabai kokia iš manęs kūrėja, bet pabandysiu pasidalinti keliomis mintimis.

Pirmasis " pasimėtymas" apie mano brangiuosius, kurių jau nebeturiu. Nors, tuo metu, kai rašiau, dar net nenumaniau, kad greit dar neteksiu vieno brangaus žmogaus. Dovanokit, neretai kalbu apie netektis...

....
Jūs išeinat,
mes liekam,
blaškomės nežinia kodėl,
verkiam, juokiamės,
kylam, krentam -
ir taip be paliovos.

Kartais, lyg apakę,
kartais apkurtę,
kartais luoši, pralaimėję
mes šaukiamės jūsų.

O jūs tylite.
Kažkur ten,
kur vaiko juokas nepasiekia,
kur nėra nei garso, nei aido,
o gal vis tik yra?

Mes nebegalime jūsų matyti,
o ar matote jūs mus?
Kartais, sukepusiom lūpom,
mes šaukiamės jūsų naktį.

O jūs lyg kalbat, lyg tylit,
tik deja nesuprantamai šnabždat,
nors kartais, numetę sunkią dienos naštą,
susitinkam sapne.
Vėl mylim ir šnekam,
Kol sapnas baigias,
O jūs liekat kitam laido gale.

Žinau, susitiksim.
Ne šiandien, ne ryt.
Iš naujo pražysim,
Tik būsime vėl mes kiti.
Suprasim, atleisim, išeisim,
Tik jau ne po vieną - drauge,
Apkabinę pasaulį didžiulį,
Išnyksime laiko rūke.

- 2015 03 22, 18:37 #336259 Dar vienas " pasimėtymas mintimis"
Tūkstantis metų
Po tūkstančio metų, dienų, ar valandų - baltas paukštis išskris. Tu gali jį pasivyti, tik ar akimirkos užteks?Dėdė gyvenimas liepia grįžti atgal.Po tūkstančio metų svajonė suduš, kad atsimerktum.Po tūkstančio metų neteksi kažko, kas saugojo, augino, dabar turėsi eiti pats.Lėtai lėtai, paskui vis greičiau ir greičiau, mažais žingsneliais į debesų sniegą - gyvenimą.Po tūkstančio metų baimė į duris pasibels. Neužtrenk jų. Geriau pakviesk pietų ir tada nebebus taip nejauku. Po tūkstančio metų gal jausies menkas ir mažas, bet kaip dažai nuo teptuko, metai nukris, nuslys ir nebegrįš, tad pirmyn! Po tūkstančio metų, gal mūza ateis. Pastatys lagaminą kambario kampe, tavo kambario, ir sušuks - sugrįžau.
Po tūkstančio metų atrasi kažką, ko niekad nebuvai sutikęs, o gal vis tik buvai?
Po tūkstančio metų, dienų, valandų, ar sekundžių įkvėpk ir nerk į gyvenimą. Tokį didelį, mažą, trapų, stiprų, gal kartais žiaurų ir griežtą, bet vienintelį Tavo. Neužverk nakčiai durų. Tegul baltas paukštis grįš į savo lizdą.

- 2015 03 22, 19:51 #336261 Labai patiko eilės

" LET it Be".

- 2015 03 25, 19:34 #336389 paprastos eiles

- 2015 03 25, 19:39 #336390 Emocija, dėkui
Faktorius, žinoma, kad paprastos. Nieko jose gal ir nėra ypatingo. Rašiau, ką jaučiau, kas tą akimirką sukosi galvoje ir bandžiau sudėlioti popieriaus lape. Pavyko ar ne tai nelabai svarbu. Tiesiog norėjosi pasidalinti , pasimėtyti mintimis.

Ai, buvo kas klausė, kas yra baltas paukštis. Baltas paukštis turėjo simbolizuoti viltį.
Sakau, nekokia aš kūrėja, bet pasidalinti norėjosi

- 2015 03 25, 20:14 #336396

Emocija, dėkui
Faktorius, žinoma, kad paprastos. Nieko jose gal ir nėra ypatingo. Rašiau, ką jaučiau, kas tą akimirką sukosi galvoje ir bandžiau sudėlioti popieriaus lape. Pavyko ar ne tai nelabai svarbu. Tiesiog norėjosi pasidalinti , pasimėtyti mintimis.

Ai, buvo kas klausė, kas yra baltas paukštis. Baltas paukštis turėjo simbolizuoti viltį.
Sakau, nekokia aš kūrėja, bet pasidalinti norėjosi

Minciu israsymas turi gydomaji poveiki.Atsikratai savo blogu,tamsiu nuotaiku rasyk mintis ir saves necenzuruok,viska sakyk lapui.

- 2015 04 09, 19:53 #337096 Labai gražus ir eilėraštis, ir "Tūkstantis metų".

Ketipinor 200 mg, Haloperidol 5 mg, Artane 2 mg

- 2015 04 09, 19:54 #337097 Ačiū

- 2015 04 10, 16:51 #337147 ***


Pažadina iš laiptinės sklindantis riksmas. Jis perskrodžia tylą ir tyliai įsliūkina tiesiai į mano ausį. Turbūt dešinę. Nesvarbu. Miegas dar nenori manęs paleisti, bet riksmas stiprėja. Gal reikėtų iškviesti policiją? Imu į rankas telefoną su sniego baltumo mygtukais.Ar tai nebus per paprasta? O gal gausiu baudą už melagingą iškvietimą? Riksmas kartojasi, jis stiprėja. Gal reikėtų bėgti apačion? Tačiau kodėl mes darome kažką gero? Tik tam, kad patys gautume iš to naudos? Tarkim. Lipi žemyn ir apgini nekaltą ( ? ) moterį ir patampi herojum. Iš pradžių jos akyse. Ji jausis be galo dėkinga už išgelbėtą gyvybę ar bent orumą. Be abejo norės atsidėkoti. Tu be abejo atsisakysi. Juk neriteriška „ kažko” prašyti atsidėkojimui. Bandai pažvelgti į veidą, o ne į šiek tiek įplėštą palaidinę. Kiek jai? Greičiausiai kiek per 30. Bet tarkim. Atsisakai padėkos. Išgėrusi kiek per daug vyno, apie šį įvykį ji papasakoja draugei. Prisaikdina niekam nepasakoti. Draugė pasižada, tačiau jei ne fiziškai tai bent psichofiziškai sukryžiuoja pirštus ir papasakoja kitai draugei. Ta nutaria pranešti televizijai ir štai - tu jau žvaigždė laikanti rankose Lietuvos garbės statulėlę.
Lietuva. Niekad nesusimąsčiau apie savo šalį. Nebuvo pagrindo. Nežinau, laimė, ar nelaimė gimti čia. Vieta puiki.Žmonės geri/ Aišku, kas tas žodis - geri? Manau, neegzistuoja gėris ar blogis viskas čia kažkokia mistika. Rūko skraistė, cigaretės dūmas - iliuzija. Gėris, blogis, apgaulė, ašaros - būsenos sukeltos vienos , ar kitos situacijos. Dėdės likimo ar tetos lemties.Bala juos žino. Apie ką aš? Ak, taip. Tėvynė. Kas ta tėvynė? Lopinėlis žemės, ant kurios pastatęs koją gali pasakyti mano? Ta žeme tenka dalintis pirma su žolėm ir piktžolėm, antra gyviais, trečia - valstybe ( juk žemės mokestis visada laiku ). Nepjausi žolės - ateis įspėjimas, dėl netvarkingos sodybos. O gal man patinka stebėti žolės augimą „ savo ” pievoje. Man patinka matyti tą natūralų ciklą, kai ji keičia spalvą - ją nublukina saulė, matyti pirmąjį šerkšną, lyg stebėti svetimą, bet drauge ir artimą kaimynų vaiką, kuris staiga pasensta greičiau, nei spėjai susapnuoti. Jei stebėsi tai - gausi baudą... Pasiilgau sodybos. Dievo užmirštas kampelis. Mažoji tėvynė. Nuvyksti kitur ir kas iš to? Ta pati žemė - kiti namai, dangus tai tas pats ir žolė panašiai kvepia. Ta tėvynė - greičiau pripratimas. Kaip pabusti ir žinoti vyras tu ar moteris, lietuvis, ar koks lenkas, ką mėgsti ir ko nekenti.
Riksmas kartojasi. Nieko sau plaučiai. Keliuosi iš lovos. Tas riksmas kažkuo panašus į muziką.... niekada nemokėjau groti. Kartą, dar vaikystėje, mano galvoje gimė kvaila melodija. Na, bent jau maniau, kad tai melodija. „ Žiūrovai” tik pagūžčiojo pečiais ir liepė negadinti instrumento, jei nemoku juo groti. O kaip griaustinio šokį pavaizduoti, oi, atsiprašau, išreikšti be triukšmo? Tai buvo pavadinta atsikalbinėjimu ir tą dien likau be mylimiausios kakavos puodelio.Ne, ne iš gėdos , neišėjau iš savo kambario. Iš pykčio. Tokį poelgį pavadino kuklumu. Aceit, labai gera ir dora savybe. Tad dažniau ėmiau nebesirodyti tiems asmenims, ar kitiems tvariniams , ar tiesiog žmonėms, kaip jie mėgsta save įvardinti.
Kas aš? Staiga išgirstu lyg šalia, lyg viduje. Per kūną nubėga keistas jausmas. Lyg nebežinau - vyras aš, ar moteris, vaikas, ar suaugęs, kuklus ar piktas....
Šalia riksmas. Stiprus ir plėšiantis galvą, o gal galvoje?
Balkonas. Cigaretė. Belieka atsakyti į egzistencinį klausimą - būti ar nebūti? Tačiau kas ta būtis ir sukuo ją valgyti?

- 2015 05 01, 18:31 #338023 Retai besilankau šitam forume, bet štai užsukau čia į tavo temą.

Šis pastarasis, be pavadinimo su trim žvaigždutėm, kažkiek artimas užduodamais klausimas. Aš irgi esu galvojus apie Lietuvą kaip tėvynę, apie savo patriotinius jausmus. Man iš tiesų labai gaila, kad emigruoja žmonės, pati turiu vyresnę seserį, išvažiavusią į Angliją ir tvirtinančią, kad niekada negrįš. Gaila, kad pragyventi taip sunku dėl ekonominės padėties, nors savo pečiais dar nesu patyrus to vadinamojo savarankiško gyvenimo ir atsakomybės už jį, gaila, kad gimstamumas mažas, kad visuomenė sensta. Ir labiausia gaila, kad, turėdama tiek problemų, pati negaliu niekaip prisidėt nors trupinėliu prie visuomenės gerovės. Prisideda ir tai, kad sirgdama psichine liga, jaučiuosi taip lyg nepriklausyčiau tai visuomenei, jaučiuosi esanti visuomenės užribyje, esanti labiau našta jai nei kas nors kita.

Atsiprašau, jog pradėjau pasakotis apie save ne savo temoj Tiesiog sukilo mintys paskaičius tavo pamąstymus...

Ketipinor 200 mg, Haloperidol 5 mg, Artane 2 mg

- 2015 05 01, 21:39 #338052 Labai smagu,kad parašei.Mano artimųjų taip pat yra užsienyje.Iš ties gaila, kad tokia sunki ekonominė padėtis
o šiaip jei kada norėsis pasipasakoti,betkada gali man parašyti

- 2015 11 14, 23:08 #346960 Galima būtų vadinti ir ištrauka iš dienoraščio, bet kadangi kaikurie iš Jūsų jau daug maž žinote mano istoriją, tai keliu kūrybos skiltin. Žinau žinau, rašytojos iš manęs nebus...

Prisimenu, kad buvo pirmadienis. Turėjo būti Drama pas režisierių, kuriam jaučiu švelnią antipatiją. Iki 19h dar buvo likusios vos kelios minutės.Scena skendėjo tamsoje.Įsijungiau šviesą ir atsisėdau ant scenos krašto Savo Scenos.Ir viskas, ką pajutau, buvo tuštuma. Tos tuštumos buvo tiek daug, kad ja galėjai užpildyti dar tris kultūros centrus ir kokius penkis miestus.Tada suėmė Gėla - tarsi tavo Scenai tavęs nebereikia.Atisrado kiti. Tuomet nusprendžiau - scena, kokia apatiška ji šiuo metu bebūtų, yra pati geriausia vieta... išpažinčiai. Išpažintis turėjo būti trumpa. Kad gyvenu su Madam Depresija žinojau jau nuo Vasario.Madam žinoma viena neatėjo: ji atsivedė šunelį, vardu Nemiga, kuris savo lojimu neleido man kokybiškai miegoti pusantrų metų. Dar buvo toks svetimas dėdė, vardu Nerimas, vakarais užeidavęs į mano vidų ir stipriai stipriai gniauždavęs mano širdelę, lyg norėdamas joje kažką išraižyti.Jis neleido man nei stovėti nei sėdėti, todėl drauge su muzika sukau ir sukau ratus nuomuojame bute.Nerimas turėjo vaikaičių - tai ašaros.Jų buvo tiek daug, kad vargu, ar Neries upė gebėtų juos visus išplukdyti.Dar buvo skausmas, graužatis, kaltė...Jaučiau, kaip Madam sugalvojo atsikąsti mano sielos gabalėlio. Aš vis mažėju.Kartais, visai netikėčiausiais momentais, Madam įsibraudavo į mano mintis ir šnapždėjo, paskui ragino, tuomet rėkė - pasitrauk.Oi, vos nepamiršau, dar buvo toks katinas, vardu Gedulas.Jis neretai susirangydavo ant mano kelių.Dažnai jie susirinkdavo visi kartu, o aš nebuvau ir neesu tokia didelė ir stipri, kad galėčiau priimti visus savo svetelius.Jaučiau, kad kūnas tarsi aptingsta, apsunksta. Aš jau nebepajėgiu nueiti į šalimais esančią parduotuvę, nebepajėgiu suplauti indų, o baisiausia - nebepajėgiu skaityti. Knygos, mano širdelei kėlusios didžiausią džiaugsmą, ėmė ir nusigręžė -ale nekoncentruoji dėmesio.Ėmiau su Madam galinėtis:
Nors ji norėjo, kad likčiau lovoje, aš kėliausi ir ėjau į paskaitas,
Nors katinas Gedulas nenorėjo lipti nuo kelių, aš ėjau ir tvarkiau po tėčio mirties likusius reikalus.
Nors vien žodis mirtis man kėlė klyksmą, mes skaitėm poeziją, kuri persmelkta mirties tematikos...
Rašiau bakalaurinį. Įsijungi Wordą ir rėki, tarsi jis būtų kaltas dėl to, kad nesugebi suregzti sakinio.
Atėjo vasara. Madam pailso ir užsnūdo, o aš su džiaugsmu triumfavau - Madam nukautuota.Atsirado darbo vilčių, tačiau viltys, pasirodo tebuvę tik muilo burbuliukais, ėmė ir susproginėjo.Iš to netikėtumo ėmiau ir išpyliau visą skystį, skirtą burbulų gamybai.Atsirado jausmas, lyg važiuotum traukiniu. Kita stotelė- spalio dvidešimt trečioji.Svečiuose apsilankė apatija.Kartais, prisispausdavau prie traukinio lango ir stebėjau, kaip kursiokai gauna darbus, kuria santykius, šeimas...Madam pabudo. Kirto su trenksmu, todėl ir nusprendžiau scenoje atlikti išpažintį, nors tai įvyko visai ne scenoje. Brangus žmogeliukas patarė, kaip galima kovoti su Madam bet tam reikia greito apsisprendimo. Apsiprendžiau. Grįžau namo, prisipyliau vonią vandens, šliūkštelėjau pušų eksktrakto, kuris priminė vaikystę ir įsikniaubusi į rankšluostį bandžiau ir bandžiau išprašyti visus nepageidaujamus svečius lauk......