Kovos su depresija klubas

- 2008 05 02, 10:04 #40887 Telegrafininkė


Naktį žmona ir vėl maigė mano telefono mygtukus. Kai paklausiau, kodėl kiekvieną naktį žadina mane vaidindama telegrafininkę, atsakė, jog tai ne mano reikalas.
Nusisukdavau ir, vaizduotėje suklijavęs vokus super-glue, bandydavau užmigti. Tačiau iš tikrųjų tik gulėdavau užsimerkęs. Kai žmona baigdavo savo naktinį patikrinimą, jaučiau, kaip į šnerves brukasi miegas.
Šiąnakt baigėsi super-glue ir kantrybė. Išgirdęs iki pirštų galiukų erzinantį garsą, puoliau jį visu savo plaučiu stiprumu: BA-AAA-iiii-K!
Nuo to laiko padėtis tik pablogėjo. Savo mintis išgirsdavo tik naktimis, tarpe tarp meksikietiškų serialų ir rytinio žadintuvo.

Įsitaisė prie staliuko netoli lango, pro kurį galėjo matyti tamsius debesis, šliaužiančius dangumi, pilvais braukančius per šlapius stogus.
Nediduko miestelio geležinkelio stoties bufetas buvo pigiausia vieta pavalgyti. Ponios Lukrecijos dešrelės buvo visai pusė velnio. Niekad nesusimąstydavo, iš kokios mėsos yra gaminamos. Tačiau benamių šunų ir kačių miestelyje su kiekviena diena akivaizdžiai mažėjo.
Žvilgtelėjo į sidabrinį, kadaise penkių metų vestuvių proga, žmonos dovanotą laikrodį. Į darbą jau buvo pavėlavęs. Kaip ir į gyvenimą. Psichiškai sveikas vyras tiek metų santuokoje būtų neištvėręs.
Padavėjos vis dar nebuvo matyti.
Abejingai perbėgo žvilgsniu pusryčiaujančius, belaukiančius už pusės valandos turinčio atbildėti traukinio. Jis nemėgo traukinių. Jie primindavo gyvenimą: su dundesiu skubantį į priekį ir visuomet grįžtantį į pradinį tašką.
Senis už gretimo staliuko atrodė besnaudžiantis. Raukšlėmis nusietas veidas šypsojosi. Jau ilgai stovėjo užsimerkęs.
Prie prekystalio laukė, tikriausiai užsakytų dešrelių, smulki, dailių kūno formų blondinė. Atsisukusi nugara į salę, ji atsiduso.
Žilstelėjęs brunetas atidžiai stebėjo šviesiaplaukę, nervingai maigydamas servetėlę delnuose.
Dar vienas, skustagalvis stovėjo prie muzikinio automato ir „šėrė“ šį monetomis. Keistas derinys, tačiau kuo tik nebūna mūsų laikais.
Suskambėjo mobilusis. Telegrafininkė. Valandėlę mąstė, ar atsiliepti. Atsiliepė. Dirbu, tarė abejingai, ir tuo pačiu prisiminė, kad šiandien šeštadienis. Ragelyje pasipylė keiksmažodžių greitakalbė ir duryse į laukiamojo salę pasirodė ji...
Užgoždamas net garsiai skambančią muziką, pro šalį pradundėjo prekinis traukinys.
Prisimena tik vieną: bėgo. Lyg nudegintas pamišėlis. Toliau nuo traukinių. Toliau nuo naktinės telegrafininkės.

„Kai visi atsitokėjo, ant grindų jau nebegyva gulėjo šviesiaplaukė moteris.“ – įsižiojo perskaitęs laikraštyje. Kūną užliejo karštis.

– Bičiuli, ar viskas gerai? – paklausė akiniuotasis.
– Per daug vakar išgėriau, – pamelavo – dėkui už nakvynę.

Iš už tamsių, sunkių debesų bandė pasirodyti saulutė. Nedrąsiai nusišypsodavo ir vėl pasislėpdavo. Lyg drovi, geltonkasė mergaitė. Jo pirmoji meilė. Skaisti, vaikiška meilė. Ji gyveno gretimame name, jiedu dažnai grįždavo drauge iš mokyklos.
Akimirkai pasirodė, kad saulė ne tik kad pasislėpė už debesų, o visai išnyko, užleisdama vietą nakčiai...

– Pone, ar jums viskas gerai? – klausė kažkoks barzdotas praeivis su skėčiu.
Jis sėdėjo ant šaligatvio prie elektros stulpo, į kurį ką tik atsitrenkė.
– Paklauskite stulpo, - suburbėjo, o praeivis tik gūžtelėjo pečiais, susiraukė ir nuskubėjo tolyn.

Lietaus baloje stebėjo savo atvaizdą: nesiskutęs, vokai patinę, plaukai susivėlę, suplyšusios, sutepliotos rudeniniu purvu kelnes – taip, jis vakar bėgo. Ir labai stengiesi bėgti. Tik šiandien prisiminė, kaip vienu šuoliu puolė prie lango, iššoko ir bėgo neatsigręždamas. Kelis kartus griūdavo, peršokinėdavo tvoras, bėgo per balas, miškelį... Bėgo nuo savo gyvenimo. Ir kas? Štai jis vėl grįžta. Į tą patį penkių aukštų namą, į tą pačią lovą, pas tą pačią žmoną...

Telegrafininkės namie nebuvo. Tai pasirodė jam keista, nes sekmadieniais ji mėgsta miegoti iki pietų. Bet kokių tik stebuklų šiame pasaulyje nebūna. Gal ji kartais, išnagrinėjus beveik tuščio šaldytuvo turinį, nusprendė nueiti apsipirkti?
Kupinas vilties griuvo ant sofos ir įsijungė televizorių.

Iš gilaus miego jį pažadino telefono skambutis. Vyriškio balsas šaltai pranešė apie tai, kad jo žmona areštuota ir jam reikėtų atvykti į nuovadą duoti parodymus, nes pasak jos, tuo metu, kai įvykio nusikaltimas geležinkelio stoties bufete, jis irgi ten buvo.
Padėjęs ragelį patikrino kišenes – mobilaus nerado. Tikriausiai pametė jį bėgant. Tikriausiai jame n neatsilieptų skambučių. Tikriausiai žmona jau jį prakeikė amžiams. Kol mirtis juos išskirs. Kol i š s k i r s ...

– Išsiskyrėme ryte, kai išėjau į darbą, – pakartojo ramiu balsu.
– Ir daugiau tądien žmonos nematėte?
– Ne.
– Vadinasi, nusikaltimo metu bufete jūsų nebuvo?
– Ne. Jau sakiau. Tuo metu važiavau traukiniu į darbą.

Stebėjosi savo šaltakraujiškumu. Melavo. Ir net nesumirksėjo, nepasikasė nosies, nejudino nervingai kojos – nepadarė nieko, kas būdinga meluojančiam žmogui. Nieko. Jautė tik, kaip sulig kiekviena akimirka tampa lengvesnis, laisvesnis, tobulesnis savo likimo kalėjime...

– Jūsų vyras pabėgo pro langą? – dar kartą pakartojo klausimą tardytojas.
– Taip taip taip! Kiek kartų dar turėsiu kartoti?
– Tačiau kodėl tuomet niekas daugiau to nematė?
– Jie meluoja. Jie visi susimokę. Tas skustagalvis įdūrė blondinei peiliu į nugarą, prišoko prie manęs, galvojau ir mane nudurs...
– Tačiau stebuklingu būdu kruvinas peilis atsidūrė jūsų rankinėje?
– Jau sakiau, jis man tikriausiai įmetė peilį. Rankinė buvo prasegta, nes traukiau mobilųjį, iš kurio skambinau vyrui, kai šis...
– Pabėgo pro langą, taip. Išveskite ponią.


Tądien, grįždamas į tuščius namus, geležinkelio stotyje sutiko linksmo veido senį, žilstelėjusį brunetą ir skustagalvį, kurie tempė savo lagaminus į tuoj išvyksiantį traukinį.
Laikas ir jam krautis daiktus, pagalvojo.

- 2008 05 02, 10:04 #40888 Tušti delnai


Stovėjau belaukdama, kas gi atsitiks. Ji žiūrėjo į mane pusiau primerktom akim, rodos, piktom ar šiaip abejingom, o gal susimąsčiusiom – ir laukė. Tinkamos minties, žodžio, keiksmažodžio – ko nors, kuo galima įskaudinti. Įkąsti. Kad liktų pėdsakas, kitaip neverta tarti nieko.
Vis tiek užsidarysiu už stiklinių durų, iš žodžių piešiu manojo pasaulio pabaigą dienorašty, kurį sudeginsiu jau kitąkart prieš naująjį minčių audros peizažo tapymą. Kiekvienąsyk turiu pradėt iš naujo – tai būtina klykiančių minčių laisvės sąlyga. Vienintelė, nekeistina, neliečiama.
Tačiau šiandien dar priimsiu iš šiltesnių nei mano, stambesnių, savotiškai mielų delnų porą serotonino kiekį palaikančių tablečių, nes kol kas neparašiau nieko, kuo galima pašerti liepsną.
Tyla irgi pradeda nerimaut. Pyksta, bet aš vis tiek joje. Nepasitraukiu. Taip saugiau.
Katinas dar neseniai trynėsi prie kojų, murkė. Tai būdas priminti, kad ir jam reik valgyt. Ir jam reik... Jis visąlaik tylus. Jis gali džiugint tik buvimu. Ir džiugino dar prieš akimirką. Dar prieš... devynerius metus.
Tebestoviu. Ji taip pat. Nervingai mirksi. Na, sakyk ką nors – aš laukiu. Aš ištroškusi. Tylos gausybė tarp baltų tulpių žiedų. Jau pailsėjau. Jau įkvėpiau ramybės. Dabar galiu jau žengti...
Ji nusisuko. Luktelėjo minutėlę ir nuėjo. Lyg niekur nieko. Prieblanda prarijo pyktį. Tarp tuščių delnų tyla praslydo nepastebima...
Stiklinės durys užsidarė su trenksmu, sudrebino mintis. Jos puolė klykaut, išsuktos iš ramybės būsenos, inercijos nešamos nesugebėjo atgaut stacionarumo, daužėsi į stiklą, viena į kitą, į mano tulpes...
Stebėjau ir juokiaus. Mano tulpės. Jos buvo, džiugino buvimu. Dar prieš akimirką, kol mano rankos dar nebuvo pririštos prie ramybės – ilgalaikės – nestokojančios vienatvės, džiuginančiai gydančios nuo esybės be priežasties, svetimame vilčių narve.
Jos buvo. Dabar iš kampo slenka žodžių tuštuma, minčių kančia jau nebe...

Ryte tulpės vėl žydėjo. Ir kvepėjo. Gražu. Šiek tiek skaudėjo riešus, tačiau, besigrožėdama savo gėlių darželiu, skausmo nejutau. Bandymas atsikelti nepavyko. Ir vėl neišmiegojau, atsidusau.
– Labas rytas, Gražuolėle, – išgirstu pasirodžiusios tarpdury pagyvenusios, stambokos moters balsą.
– Labas rytas, – atkertu sausokai.
– Na, kaip šiandien jaučiamės? – moteriškė prieina prie mano lovos ir kažką padeda ant šalia esančios spintelės.
– Mes pažįstamos? – klausiu pasipiktinusi.
Moteris sustingsta ir akimirka atidžiai stebi mano veidą. Raukšlės kaktoje – atrodo jai visai tinkančios – išryškėja.
– Mažule, tu mane gąsdini... – pasako pustyliu balsu.
– Aš jus gąsdinu? – koks pasityčiojimas! – Atsiprašau, bet tai ne aš įsibroviau į svetimą butą ankstyvą rytą ir tvarkausi lyg savo namuose!
Sidabrinių plaukų storulė paskubomis patraukė link durų.
– Ir žinokit, būtinai paskųsiu administratoriui! – sušukau, kol ji dar nespėjo išnykti už durų.
Teks pakeist spyną, pagalvoju. Kas čia per netvarka šitam name! Reiks pasidomėt, ar kam iš kaimynų yra taip buvę? Gal ji kokia maniakė, apsėsta rūpinimosi paranojos? Ne, matyt neužrakinau vakar durų, juk buvau užsiėmusi savo tulpėmis.
Durys vėl atsidaro ir įeina ta pati moteriškė kartu su aukštu (ir žiauriai liesu) vyru.
– Čia dabar kas? – sušukau. – Tai jau riba viskam! Prašau tučtuojau palikti mano namus!
– Dabar pats matote, daktare, – atsiliepia storulė.
– Suleiskit penkis miligramus, – tyliai taria žmogus baltu chalatu.
Mano akys merkiasi. Juk dar taip anksti, aš dar tokia bejėgė, eikit iš čia, dinkit, tyliai kartoju mintyse. Ir jie išnyksta taip pat, kaip ir atsirado. Vėl ramu. Anksčiau vidurdienio aš nesikeliu...
Su rytinės kavos puodeliu išėjau į žiemos sodą pasigrožėt savo tulpėmis. Baltos lyg sniegas gėlės žydėjo kaip pavasarį – sukurtas klimatas buvo joms labai palankus. Visiškoj – tobuloj – tyloj viešpatavo ramybė. Užsimerkiau, kad įkvėpčiau jos visu kūnu. Esu rojuje, pagalvojau, ir tuoj pat supratau, jog kažkas mane stebi. Įkyriai.
Ji stovėjo stikliniame kampe su nuskinta tulpe rankose. Demonstratyviai ją pauosčius metė su akivaizdžiu pasibjaurėjimu žemėn ir su jaučiama, gan stipria jėga, sutrypė. Su ironiška šypsena pažvelgė tiesiai į akis laukdama mano, iš anksto nuspėjamos, reakcijos. Turėjau ją tuoj pat pulti, griebti už plaukų ir daužyt veidu į žemę iki sąmonės netekimo, keikdama ją visais įmanomais keiksmažodžiais už mano kūrybos tyčinį sunaikinimą. Tačiau aš nesujudėjau. Sustingusios smegenys bandė suvirškint ką tik regėtą vaizdą. Vienintelis žodis, kurį sugebėjo ištart mano drebančios lūpos, buvo „kodėl“. Bet ji tik nusijuokė garsiai su dar didesne ironija ir – kas svarbiausia – itin jaučiamu pasitenkinimu savo poelgiu.
Vidurdienio saulės spinduliai apakino savo šviesa. Balta tulpė puošė juodąją žemę...

To jau per daug, ryškiai per daug, pagalvojau, kupina pykčio slinkdama pustamsiu koridoriumi. Ir čia dabar kas – imamas mokestis už „kitas paslaugas“, tuo paties ir už apšvietimą koridoriuje bei laiptinėj, neatitinka paslaugos kokybės! Tie įsibrovėliai ryte ir ta keista mergina... Rašysiu skundą nelaukdama jokių pasiaiškinimų.
Ta pati lieknutė, šviesiaplaukė trisdešimtmetė moteris recepcijoje šiandien atrodė neišsimiegojusi.
– Skundų blanką prašyčiau, – tariau tvirtai.
– O kas atsitiko? – maloniai paklausė moteris.
– Kas atsitiko, tas, - atsakiau gan grubiai. Šįkart pažadai, kad tai daugiau nepasikartos, nesuveiks, pagalvojau.
Blondinė be žodžių padavė man lapą ir vėl įkišo nosį į monitorių.
Parašysiu viską, galvojau, už ką po velnių aš pinigus moku – už tamsią laiptinę? Už apsaugą juk irgi pinigus ima! Ir tik žada. Pažadai liejasi pro kraštus pačio grubiausio melo. Banaliausio, pridurčiau.
Kai baigiu pildyt, iškelta galva padedu jį administratorei ant stalo ir išeinu be žodžio. Nėr čia ko man makaronus kabint, pagalvoju, patenkinta savo sprendimu dėl skundo. Nors iš prigimties nesu kerštinga, tačiau šįkart tai principo reikalas.

– Laba diena, – lieso vyriškio balsas išbudino mane iš gilaus susimąstymo.
– Nelabai laba, – atrėžiau.
– Kas nors ne taip? – bruneto veide perskaityt galima buvo susidomėjimą, tačiau aš jo nepastebėjau.
– Tai kad viskas ne taip – apšvietimas, įsibrovėliai...
– Įsibrovėliai? – vyriškis, vedamas smalsumo nedavė man pabaigt sakinio.
– Taip. Šiandien ryte, – atsakau pasipiktinusi – o po to ir ta mergina...
– Kokia dar mergina? – jis atrodė pasimetęs.
– Apie tai apsaugos reiktų paklaust – kažin kuo ji užsiėmusi? – manau, jis užuodė mano ironiją.
– Panelė –aite, gal užsuktumėt į mano kabinetą, galėtume viską ramiai aptarti.
– Gerai, – be entuziazmo priimu pasiūlymą.

Įėjus namo netekau žado – ji patogiai įsitaisiusi ant lovos, draskė mano dienoraštį su ta savo ironiška – dabar pasakyčiau, bjauria – šypsena. Išgirdusi durų trenksmą, tamsiai rudos spalvos, ilgų plaukų bei tokių pat tamsių akių merginos žvilgsnis persmeigė mane atrodo kiaurai. Ji žiūrėjo į mane su tokia neapykanta, su tokiu pykčiu bei agresyvumu, jog man atrodė, kad ji tuoj šoks prie manęs kaip pantera ir perplėš gerklę. Vienu judėsiu.
– Viskas, to jau per daug! Gana šio pasityčiojimo! – sušukau, kiek oro plaučiuose ir puoliau ją.
– Kas tau davė tokią teisę, a?! – rėkiau, kiek įmanoma garsiau, turėjau leist išvysti dienos šviesą visam pykčiui, visam susikaupusiam skausmui, pasišlykštėjimui tokiu jos elgesiu... Šaukiau, įsikibusi į jos plaukus ir daužiau delnais per veidą. Ir keikiau. Visais įmanomais keiksmažodžiais, kol staiga dingo šviesa.
Sunkiai alsuodama, šliauždama pasiekiau kambario kampą. Apkabinusi kėlius, paslėpus veidą drėgnuose nuo raudono prakaito delnuose, pravirkau.

Jaučiau kažkokį švelnų prisilietimą, malonią šilumą, kuri vertė mane pabust iš gilaus miego. Pramerkiau užtinusias nuo ašarų akis. Tai saulė. Šilta, tikrų tikriausio pavasario saulė. Nusišypsojau. Dar anksti, tik devynios ryto, o aš juk anksčiau vidurdienio nesikeliu. Hm, – pagalvojau – ir nuo kada gi taip? Juk rytas – pats nuostabiausias metas, ypač jei į langą beldžiąs ilgai, nekantriai lauktas pavasaris...
Apsidairau po kambarį – apdulkėjęs, tamsus ir nejaukus kambarys, žiauriai nepatogi, antikvarinė, sakyčiau, lova, tokio pat senumo spintelė prie jos, grotos ant lango... Ilgiau čia pabuvus tikriausiai galima būtų išprotėt. Apsirengiu ir žygiuoju laiptais žemyn, į holą.
– Labas rytas, Mažule, – pakeliui sutinku sena Agnoliją, nešančią padėklą su keliais puodukais kavos.
– Labas rytas, Agni, – pasisveikinu su šypsena ir kažkokiu neapsakomu džiaugsmu.
– Sveikinu, mano mažoji drauge, išaušo tavo paskutinė diena čia...
– Aha, – atsakau ir šiek tiek susimasčiusi tęsiu – nesuprantu, kaip aš tiek laiko ištvėriau tokiam niūram kambary...

Einu upės pakrante besišypsodama praeiviams. Pagaliau laisva. Pagaliau v i e n a. Ji liko ten, už stambių ligoninės sienų. Delnuose tik vėjas. Dabar jau niekas neskriaus mano tulpių...

- 2008 05 02, 10:06 #40889 Vėjui (Apie Ją)


Susipynusios liepsnos žvilgsnių, aistros ugnis užkurta. Žaidžianti geismais Tamsa, prieblandoj tarp virpančių kūnų, apsupa mus, aprengtus Adomo ir Ievos drabužiais. Tik tada be žodžių pertekliaus galiu būt savim.

Tu tik neįsižeisk, Vėjau. Juk tu nepastovus, kaip mano mintys be tikrų namų. Jūs blaškotės kartu, mačiau nekart. Vėjau, man trūksta Jos, kai prieblanda liečia skruostą, tyla įsipina į plaukus ir vakaras šnibžda išeinančia diena. Aš tebestoviu. Čia. Prieš tave. Bet jau ne su tavim.
Pažvelk į juodą bedugnę mano akių ir nežadink manęs, prašau. Vėjau... Aš dar noriu jaust šilką prisilietimo...

Juk viduje Ji nėra šalta, jos lūpose nėra melo. Kai mane liečia, nebijau, kad mūsų naktis baltu ryto balandžiu, išskris. Nors Ji nerašo laiškų, kiekvieną vakarą vis kažkokius draskau. Sudegintų prisiminimų dūmai tirpsta artėjančios nakties širdy – iš ten Ji pareina, nuostabi, kaip visad graži... Vienatvė. Ir aš Ją myliu. Nekaltai ir tyriai. Myliu...

Vėjau, neįsižeisk. Aš jau nebesu ištikima...

- 2008 05 02, 10:07 #40890 eik tu sau cia viskas tavo sukurta?

- 2008 05 02, 10:08 #40891 O čia dar nebaigtas (praradau įkvėpimą )

Tunelis


Buvo ankšta. Velniškai ankšta ir tamsu. Ji sunkiai alsavo, smilkiniuose tvinksėjo baimė. Nerimas tekėjo venomis ir veržėsi arterijomis. Ji šliaužė it sliekas. Dar. Dar truputį. Jėgų jau nebėr, o tos prakeistos šviesos tunelio gale nesimato. Aukščiausiojo tikriausiai – Dievo ar Velnio – šiuo momentu jai tai mažiausiai rūpėjo, pasiųsta, sutverta, ji bandė prasibrauti į šį niūrų pasaulį. Bet kur toji žadėta šviesa?! Ankšta. Trūksta oro. Ji dūsta. Bet ji nešauks pagalbos. Jos išdidumas turi pasirinkimo laisvę. Bet ne ji pati.

Taip ji gimė. Šviesos tunelio gale neišvydo. Ją ištraukė, išrovė jos kūną iš jos pasirinkimo, užgniaužė jos išdidumą. Jie. Ji yra savojo Ego mylimoji. Tik jo. Ji – grakščiausia katė, viliojanti savo plastiškais, niekam nepriklausančiais judesiais ir žaliu žvilgsniu. Ji – išrinktoji. Dievo ar Velnio – tai visiškai nesvarbu. Ne jai ir ne čia. Ne dabar.

– Maja, ar tu mane girdi?
– Ne, – metė sausai neatitraukdama žvilgsnį nuo šalto stiklo, už kurio tvyrojo dar šaltesnė žiema. Kaip ir jos viduje.
– Maja, kodėl tu tokia? – Motina uždengė veidą delnais ir pravirko.
– Ašaros nepadeda, mama. Niekad nepadeda.
– Ką tu žinai apie tikrąsias ašaras...
– Nieko. Aš neverkiu.

- 2008 05 02, 10:09 #40892

eik tu sau cia viskas tavo sukurta?

O kaip gi, negi ne savo dėsiu...

- 2008 05 02, 10:10 #40893 Tarp sapnų ir bedugnės

„(...) išmintimi taps
laiko
perpylimas
iš kriauklės į kriauklę
iš nevilties
į...“ (K. Tomaszewski)

Einu koridoriumi, pasuku į dešinę, laiptais lipu į antrą aukštą. Ir štai aš – psichikos sveikatos centre, eilėje pas psichiatrą.
Pasiklydusi žmonių veidų dykumoj, stiklinėm akim bandau įžvelgt menkiausią džiaugsmą bent viename iš jų. Sustingę, susiraukę, pykti ir svetimi. Nieko nauja. Ir nieko ypatinga. Kiekvieną kart eidama miesto gatvėmis matau lygiai tokį pat peizažą nelaimingų veidų. Jaučiu tik tiek, kad stiklinė siena tarp manęs ir pasaulio, kuriame lyg dar esu, tampa stambesne...
Įeinu. Gydytoja, kaip dera visiems šios profesijos atstovams, sėdi prie stalo su nukreiptu į mane žvilgsniu. Pasisveikinu, gaunu leidimą atsisėst. Ji atverčia mano ligos istoriją, kurioje tarp tuščių lapų yra tik siuntimas „konsultacijai bei gydymui“ iš šeimos gydytojos. Stebiu jos veidą. Atrodo susimasčiusi. Viešpatauja tyla, turint noro galima išgirsti baltų sienų alsavimą...
Užsienietiškuose filmuose tokio tipo kabinetai visad atrodo tokie jaukūs ir mieli, pacientas gali net atsigult arba patogiai įsitaisyt minkštame fotelyje. Nusišypsojau mintyse. Eilinį kartą iš savo naivumo, matyt.
Ji pradeda klausinėt, pasipila žodžiai. Bet aš juk visai nenoriu kalbėt apie mano sirgtas ligas. Tetrokštu, kad atsistatytų mano regėjimas ir vėl pradėčiau įžvelgt spalvas, girdėt laimingą vaikų juoką bei išmokti jausti...
Kai su „kūnu“ baigta ir tušti ligos istorijos lapai užpildyti neaiškiu raštu, gaunu receptą vaistams. O mintys? Mano mintys, kurios neturi namų? O sapnai, kuriuose, rodos, gyvenu? Išgirstu tik, kad užsirašyčiau vizitui kitą mėnesį.

Ankstyvas pavasaris. Dabar, žiūrint per tą griovį bespalvių dienų, atsimenu, kad tai buvo kovo pabaiga. Bet esmės tai nekeičia – neatsimenu nei balandžio, nei gegužės, nei jokių kitų „pabaigų“. O pradžia? Vien dievas žino (o gal tik velnias), kur viso to pradžia.

Žiūriu į žvaigždėtą dangų, nesimiega. Keistas jausmas, kai esi kažkam reikalinga, visai pamirštas, o gal visai nepatirtas...- atėjo į galvą vakar vakare, kai jis išvažiavo. Stebėjau naktinį dangų ir mąsčiau apie jo žodžius – kaip jis džiaugiasi, kad turi antrą pusę, t.y. mane. Taip gimė ši žinutė. Ir tai buvo pirmas jam išsakytas jausmas...
Susitikdavom beveik kasdien, nėjom net į paskaitas, kad tik pabūt kartu nors akimirka ilgiau...
Taip, tai buvo 2002-ieji, nes tais metais, spalio mėnesį, gavau atsakymą į mano laišką su eilėraščiais, kurį siunčiau į Lenkiją. Tai buvo kvietimas dalyvauti šiemetiniame poetų susitikime.

Tuščiu, abejingu žvilgsniu stebėjau veidrodyje savo veidą, kuris atrodė nekaip po dviejų naktų, pilnų alkoholio...
Grįžau namo apie vidurdienį. Gavau kaip reikiant. „ S cepi sorvalas! O aš galvojau, kad tu jau suaugai! Razmazalab tebia po stenke!”...
Neatsakiau. Neturėjau nei noro, nei jėgų.

Mėčiau tą sušiktą diplominį darbą, kurį bandžiau skaičiuot ir įjungiau Enigmą. Prieš tai spėjau susipešt su mama, mat užsiėmusi diplomu (nors kažin kuom ten galėjau būt užsiėmusi) nepamaitinau broliuko.

Išgėriau 50 g degtinės. Pakartojau. Nerimas išnyko. Pasijutau geriau, net šypsena grįžo. O paskui kažkas sprogo vidaus gelmėse ir pasipylė ašarų lietus. O juk savęs gailėjimasis – egoizmo apraiška. Bet aš verkiau.

Senelis mirė birželio 18 dieną 2003 metais. Taip, tai jau 2003-ieji. Nepastebėjau. Laikas per greitai dingsta praeities šešėlyje. Per greitai...
Vakar apsiginiau bakalauro diplomą. Po savaitės – diplomų įteikimas ir bandymas stot į magistrantūrą.

Rugsėjis. Kartu su Barborka išsiruošėm į nemokamą koncertą, vyksiantį prie Baltojo tilto. Nusipirkom „Malūnininkų“ ir kaip tik, netoli įėjimo į „tuso“ teritoriją, pilsčiau nupirktą degtinę į „coca-colą“, kai iš už nugaros išgirdom policininko balsą:
- Argi gražu, merginos, gerti viešoje vietoje!
- Tai mes negeriam! (Mes tik pilstom – norėjau pridurt)
- Tai mes paslėpsim! – Staiga atsiliepia Barborka.
Policininkų veidai paraudo iš pykčio. Koks įžūlumas!
Išvarytos, išgėrėm degtinę prie Lietuvos viešbučio, kur vyko masinės jaunimo išgertuvės...
Kupina pykčio, neaiškios kilmės skausmo, vėl pildžiau tuščius dienoraščio lapus.
Suaugusiųjų gyvenimas yra...neįdomus? O ko tu, mergyt, laukei? – Linksmybių? „Tusų“? – Kaip kažkada - gėrimo iki paryčių be susimąstymo apie ateinančią dieną? Taip. Čia viskas yra kitaip – labiau sutvarkyta, labiau...monotoniška? Čia kasdienybė plaukia pro tave, pasiklysti pats savyje, tapdamas labiau monotoniškas už ją. Prarandi bet kokią – bet kokį spontaniškumą ir, matyt, tampi daltoniku, nepriklausomai, ar vyru, ar moterim esi. Be spalvos pilkos, gali dar įžvelgt turbūt kad tik spalvą juodą...Ir svarbiausia, kad viskas nėra nei bloga, nei juoda, pasaulis aplink ir žmonės yra paprasčiausiai monotoniški, permirkę kiaurai kasdienybė bei tais pačiais, iki skausmo pažįstamais, veiksmais. Ir nesikeičia niekas. Nei į geresnę, nei į blogesnę pusę.
Esu suaugusi. Kaip gi kvailai tai skamba!

Sėdėdama nuošaly stebėjau žaidžiančius vaikus. Jie šaukė gan garsiai, vydavosi vienas kita, o skambus juokas aidu riedėdavo tolyn link kalvų. Ištirpusi akimirkoj nusišypsojau. Mintyse. Ir toliau užsirašinėjau į sąsiuvinį, kas ką daro, ką sako ir kas vyksta. Įamžintos akimirkos atrodė man žavingos – jose nebuvo mano atvaizdo. Menkiausio. Man buvo septyneri. Na, gal aštuoneri.

Akimirka sustojo ir galėjau pajaust jos skonį. Trumpam. Ir vėl šokau į įsisiautėjusią žodžių krūvą. Ne, ne mano. Jų buvo daug – reikalingų ir nelabai. Kalbėjo visa šeima. Kaltinimai, priekaištai, įžeidžiantys žodžiai, galų gale ir ašaros. Kas gi išjungė tą prakeiktą šviesą? Man tamsu kvėpuot...
Niekados nemėgau mėtos kvapo ir skonio, o Volokordinas man tik mėtą ir primindavo.
Atsimenu, kaip greitosios pagalbos gydytojas barė, kad savavališkai su širdies vaistais žaist negalima. Juokiaus po geros raminamųjų dozės. Skubiai atlikta kardiograma nieko neparodė. Širdį pasirodo turiu vis dėl to sveiką. Dar dvi dienas pragulėjau namie, vieta, į kurią buvo suleisti vaistai, skaudėjo kaip reikiant.

- Sakot, sąmonės netekimo priepuoliai dar buvo. Aha, reik didint vaistų dozę. – kaip ir ana kart užsirašinėdama visą mano pasakojimą, tarė gydytoja.
- Ačiū. Viso gero. – sakau atsikeldama nuo kėdės.
Ačiū. Nelabai žinau už ką bet tiek to. Krūvos dalykų nesuprantu, gal nemoku ar nenoriu – koks skirtumas. Koks apskritai skirtumas, ką jaučiu. Viskas, ką turiu yra mano. O ką aš iš tikrųjų turiu??
Kelias nuo Antakalnio iki Meno Gimnazijos atrodė ant tiek trumpas, kad nespėjau suprast, kokios mintys blaškosi mano galvoj. Trokščiau užmigt. Ir matyt nepabust. Tik tada aš to taip ryškiai nesupratau.
O juk viskas puiku. Mylimas žmogus šalia. Ko gi dar norėt beprotiškame sapne called realybė?

Viskam suteikti vardai ir viskas turi būt suprantama. Tokia jau mūsų prigimtis. Taip paprasčiau, ne taip baisu. Nežinomybė gąsdina ir slegia. Taip. Tačiau šiuo atveju nežinomybės lyg ir nebėr. Lyg ir...Kažin, ar eilinįkart neklystu. Žvelgiu į save tarsi iš šalies, vienu metu matydama savo praeitį, dabartį ir ateitį. Viskas vyksta, yra. Aplink. Su manim. Tačiau manęs nebėr.
Kažkur tarp sapnų ir bedugnės egzistuoja mažytis manasis „aš“. Išsigandęs, išsiblaškęs, pamirštas. Manim taip pat. Tačiau jisai yra ir turiu tą suprast, kad vis dar esu ir turiu būti. Viskas gi turi prasmę, galbūt neakivaizdžią, nesuprantamą dažnai. Juk giliai savy žinau tai, juk žinau...

„Retai kada tenka sutikti tokias harmoningas poras kaip V. ir I. Jums net nereikia linkėti sėkmės!”. Nusišypsau perskaičiusi šią žinutę. Į visokiausius testus žiūriu gan skeptiškai. Tačiau ne visi būtinai turi meluot.
Hm, melas – labai „žmoniška“ savybė. Būna prasčiau, kai jis tampa gyvenimo būdu, neatskiriama kasdienybės dalis, savotiška kauke, kurios pagalba bandoma pasislėpt. Matyt nuo pačio savęs, kad baimė, jog nesi toks kaip tas ar anas, kad nesugebi to ar ano, nenugalėtų, nepadėtų greičiau įkrist į tą duobę, kurią gan jau ilgą laiką pats sau kasi. Tiek trukumų, tiek skausmo, tiek pykčio. Normaliam žmogui tai per daug. Tada ir kyla mintys, jog esi ne visai toks, kaip kiti. Ne, ne geresnis, o kaip tik...Ech, kad turėčiau tiek proto, kaip ponas X., mano gyvenimas būtų...geresnis? – Iš kur gi gali žinot? Iš kur toks įsitikinimas? Jei turėtum tą patį, ką turi jis, tai nereiškia, kad sugebėtum būti laimingas.
Mūšis mano gelmėse nesiliaudavo. Ginčijausi iki paskutiniųjų, tačiau, kam man reikalinga kaukė taip ir nepavyko išsiaiškint.

Ir vėl išaušo nauja diena. Iš tikrųjų – nauja. Net keista pasidarė, kad tai pastebėjau. Buvo turbūt pirma birželio dekada, pastebėjau ir tai, kad pro langą nesiliaujamai veržasi šilti saulės spinduliai.
Kaip įprasta darbo dienomis, kai suskamba žadintuvas, kupina pykčio keliuosi ir žygiuoju į savo miniatiūrinę virtuvėlę kavos. O, taip, tuoj patogiai įsitaisysiu ir užsitrauksiu gardų dūmą. Mintyse jaučiu cigaretės kvapą, susimaišantį su kavos aromatu ir pradedu jaust skonį. Greičiau, greičiau. Bandau išjudint save iš miego būsenos, kurioje išlieku praktiškai iki darbo durų.
Pagaliau skęstu malonume - trumpoj kavos gėrimo akimirkoj. Svarbiausia, kad tokiu ankstyvu metu niekas negali sudrumsti mano ramybės. Ir štai, prasideda eilinė darbo diena...
Spoksau į kompiuterio monitorių ir suprantu, kad nebesuprantu elementariausių dalykų. Pervargau? Ha, jaučiuosi pavargusi nuo pirmųjų dienų, kurias atsimenu. Tinginystės viršūnė? Galbūt. Vadinasi tinginiais netampama, o gimstama. Gal sukurt kokį tinginių žygį su šūkiu „prieš žmonių mažumas“? Kitaip tariant: už tinginius! Taip, aš iš tikrųjų pervargau. Ach, dar valanda ir namo. Nu ir kas?

„Save me from the nothing I became...“ – klausausi mylimiausios dainos. Garsiai, labai garsiai, kol mano dainavimas nepastebimai pereina į ultragarsą. „Call my name and save me from the dark...“ – nesiliauju dainuodama.

Ruduo lietumi
lyja
verkia ašaros
manyje
miršta...

Parašau nieko negalvodama. Bet iki rudens dar ne vienas mėnuo.

Mėnuo po mėnesio, metai po metų. Viskas praeina, tik aš vis dar tebestoviu vietoj, kryžkelėj savųjų minčių, besiblaškydama tarp praeities ir dabarties. Ateities nematau ir nenoriu jos visiškai pažint. Ji mane gąsdina...

Saulės spinduliai beldžiasi į langą – girdžiu. Po galais aš girdžiu! Matau tą akinančią šviesą. Taip, šviesą...
Jis žiūri į mane primerktom akim. Laukia. Kol pabusiu matyt. Jis šypsosi. Jis - mano vyras...

Tiesiog nuostabu! Atveriu duris - ramybės vėjelis švelniai liečia skruostus, kedena plaukus...Atsimerkiu. Nuostabi gamta, žaliuojantis peizažas. Žengiu pirmą žingsnį. Jaučiu, kaip žole kutena mano pėdas. Einu basa, kaskart jausdama tą švelnų žolės prisilietimą, ramybės dvelksmą...Kažkur toli čiulba paukščiai, girdžiu vandenį. Turbūt krioklys - vandens garsas stiprėja. Prieinu arčiau. Taip, tai didelis, šėlstantis, nesutramdomas krioklys. Ak, kaip norisi pamiršt viską (tuo pačiu ir savo vandens baimę) ir šokt. Nušokt nuo skardžio žemyn. Ir krist. Krist ir jaust, kaip laisvė apima visa kūną - jis dreba iš smalsumo pažint tą jausmą...Šoku. Krentu žemyn į šėlstantį vandenį...Aš laisva...
Pabudau su šypsena. Pirmą kart pabudau su šypsena. Taip neapsakomai gera viduje, taip ramu...hmm...vis dar jaučiu tą laisvės kvapą, vis dar jaučiu...Kava! – Jos aromatas išžadina mane iš saldaus miego, tačiau keltis iš šiltos lovos nesinori. Tiek jau to. Svajodama apie gardų cigaretės dūmą bei kavą, kuri jau laukia manęs ant stalo, keliuosi. Labas rytas, nauja to paties mano gyvenimo diena...

Kažkada, dar būdama 14-os, labai mėgdavau skaityti Hrlequin‘us. Atminty įstrigo vienas epizodas, kai moteriškė verkė, kai prasidėjo tos dienos. Ilgai negalėjau suprast kodėl. O šiandien...šiandien verkiau aš...Pasijutau visiškai tuščia ir kažkas mano sielos gelmėse pravirko it vaikas. O juk nesu vieniša, tikrai nesu...
Tačiau gerai atsimenu kažkur skaičiusi: „žmogus gimsta vienišas ir toksai pat miršta“. Tad matyt turėčiau sakyt, jog nesu viena, bet vieniša...tikrai.

Įprastas savaitgalis, įprasta diena, kuri labai paprastai žygiuoja į praeitį – į krūvą pamirštų, nereikalingų dienų; į pasaulį mum neprieinamą, į pasaulį, kurį aplankyt leista tik mūsų mintims...Beje, pati gyvenu dabar virtualų gyvenimą. Čia gali būti savimi, ką bereikštų šis žodis...Čia nieks tau nesuduos į nosį, čia gali šnekėt...Šnekėti į valias, nesvarbu, kad tavo žodžiai niekam nieko nereiškia...
Įvairių temų forumuose aš pirmauju. Rašau, kritikuoju, nesutinku...Gyvenimas verda.
Perskaičiusi visus komentarus, parašau:
-Tikrų draugų nebūna, patikėk. Taip jau yra tarp merginų - jos pastoviai viena kitai kažko pavydi. Per savo trumpą gyvenimą įsitikinau, kad draugystę išsaugot moka tik vyriškosios lyties atstovai (apie gėjus nekalbu).
Sulaukiu atsakymo:
-Aš net nežinau, kas tas pavydas. Tai kaip galiu pavydėt...Visą gyvenimą kovoju už save ir draugus, kuriuos galiu ant vienos rankos pirštų suskaičiuot...o kiti tik pažįstami...O štai su Meile mes nuo vaikystės...kartu ir verkiam, ir džiaugiamės ir aš ja pasitikiu labiau nei savimi ir žinau, kad ji manęs neišduos, nors ne viena progą turėjo...Irute, tu labai klysti, turbūt pati visiems pavydi, tai galvoji kad ir kiti tokie kaip tu...
Hm...Įdomus pastebėjimas. Taip, matyt pavydžiu. Tik visai ne to, ką ji čia turėjo omeny...Bet juk negaliu to pripažint!
-Tai kad neturiu ko pavydėt - turiu viską ir esu laiminga:)
Esu laiminga. Ir vėl meluoju. Tik ne jai, o sau...
-Tai iš kur žinai, kad jos viena kitai pavydi?
-Aš taip manau. Juk forumas ir yra nuomonių dėstymas, ar ne? Supranti, esmė tame, kad gyvenime tai būtent man pavydi...Todėl niekuo nepasitikiu ir tiek.
Tiesos yra – man pavydi. Na, bent jau taip buvo, kai turėjau draugų. O dabar jų nebeturiu, taip kad įsitikinusi būt negaliu. Atsakymas gan netikėtas:
-Ir gerai, kad niekuo nepasitiki;) Nes dažniausiai į akis sako vieną, o už jų kitą...Bet mano meilutė man viską į akis išrėžia ir už tai aš ją gerbiu.
Mane suėmė pavydo jausmas – ji turi draugę, kuria gali pasitikėt, paverkt galų gale jai ant peties. O aš? Aš tesugebu kritikuot.
Taip, brolis buvo kažkada teisus sakydamas, jog išvardinčiau žmones, kurie tartų apie mane gerą žodį. Šuktelėjau – bendradarbiai. Na, taip, - pasakė jis, - darbe gerai šneka apie visus...
Aišku, nesutikau su juo. Kaip gi galėčiau! Tiesa juk bado akis...

Vėlyvas vakaras, aš vėl rašau. Ne, ne vėl, nes aš jau seniai neberašiau. Ir nerašau. Aš tik bandau sukurt kažką panašaus į eilėraštį, tik panašaus...Aš ne poetė.
Kiekvienas turbūt nori būti kažkuo, kiekvienas turi savo idealą. Kad ir Britney Spears, kuri mane taip erzina. Tačiau kažkam – tai idealas ir negaliu jų smerkt. Dailiojo čiuožimo pamokos dar vaikystėje, liaudies šokių lankymas, po to – ir šiuolaikinių...Mokymasis skambėt pianinu, kung-fu užsiėmimai, dizaino mokyklos lankymas, galų gale savarankiškas mokymasis piešti, kurti...Ir kas? Nesugebėjau pabaigt ne vieno, ką buvau pradėjusi. Tad ir likau amatore. Bet kas man uždraus rašyt, nors ir nesu poetė?
„Save me from the nothing I became...“ – garsiai, labai garsiai skamba mylimiausia daina ir mano balsas, kuris nepastebimai pereina į ultragarsą... „Call my name and save me from the dark...“
Ech, paverkt dabar, pasigailėt savęs...Stengiuos iš visų jėgų, tačiau, skirtingai nuo oro už lango, mano sieloj (jei tokią turiu) visiška sausra...

Ruduo. Jau ruduo. Ruduo jau baigia pasibaigt. Sustingęs žvilgsnis pro langą. Vakarienė paruošta ant stalo. Laukiu pargrįžtant iš darbo...savo vyro.

šešėliu šalia prabėga
Amžinybė
buvo yra ir bus
esybė
padarų panašių į tą kuriuo esu
begalinėj erdvėj veidų
vis dar esu
tarp baltų kaštonų žiedų –
baltų sienų tyloj –
vis dar jaučiu
Amžinybės žingsnius šalia
jau
neilgai...

Žiemos alsavimą jaučiu. Rudens pėdsakai dingsta po švelniu sniego sluoksniu. Saulutė beldžiąs į langą, žadina iš saldaus miego. Nusišypsau. Šalia jis...Jis – mano vyras...

- 2008 05 02, 10:11 #40894 Rytojaus belaukiant


Užmerktos popietės akys

Pramerkiau pavargusias akis. Baltos lubos atrodė permirktos ramybe. Nusišypsojau. Akimirka jaučiau švelnų pavasario vėjelį ant skruosto. Ne, dar ne pavasaris. Tikrai ne.
Apsidairiau. Veidai. Svetimi. Ne, vienas šypsosi. Čia pat. Moteris baltais rūbais be varginančių, nereikalingų žodžių atrišo mano rankas. Taip pat, palikus, gal pamiršus, bet kokius garsus iš plaučių, lūpų, ji nuėjo. Dingo veidų migloj.
Baltos lubos pasidalino švelnia šypsena.
Gal seniai jau laikas į beprotnamį? Pro rūką susimąstymo prasiveržė vienintelė mintis. Tačiau šį rytą ji mane išgąsdino. Nors nesu tikra, kad tai buvo rytas.
Lubos vis spoksojo į mano bejėgį kūną. Na, ko jum, ko? A?
- Ar viskas gerai?
- Taip, tik...nespoksokit taip.
Žmogus su balta pižama dingo kaip ir parsirado.
Ne, tai buvo baltas chalatas.
Koks skirtumas.
Įsilieju į prieblandą kambary, alsuoju pilkuma, regiu ramybę...Neilgam. Tuoj grįšiu į realybę, įkišiu nosį į monitorių ir vėl braižysiu savo vamzdžius...

***

Pravertos ryto lūpos

Vakare buvo boulingas. Su bendradarbiais. Šįkart nepatogu buvo atsisakyt, juk negaliu pasirodyt „nedraugiška“...Eilinį kartą nusileidžiu, tiek to, sakau, šoku į verdantį gyvenimą, bandau įrodyt sau, kad irgi moku, noriu, sugebu...Juokiuos. Lyg molis, iš kurio kiti – menininkai atseit – lipdo savo fantazijas...
Toksai jau tikslas tas – pasinėrus, įkvėpti tiek, kiek telpa dar alsuojančiam kūne, nesupratus nesuprasti. Nes to nereikia. Netgi man...
Vėl sapnuoju.
Pravertose lūpose sekundė myli nuogas mintis. Alsuoju nerimu. Jau rytas, jau...
Kava.
Cigaretė.
Darbas.
Ateik, pamatyk mano lūpų šokį tarp besišypsančių veidų, nes... rytojaus migla tavęs manyje sielas pavers nuodėmių pelenais...- Prieš pat užrakinant namų duris parašau ant popierinės servetėlės, numetu ant virtuvės stalo ir skubu į darbą.

***

Lėta, skubanti diena

Eilinė diena. Grįžtu namo ir imuosi plauti indus. Po to gaminimas kažko valgomo – veiksmas, kurio labiausiai nekenčiu, virtus kasdieniu ritualu, šiandien įgauną keisto, tačiau abejingo žavesio. Taip pat abejingai stebiu lašus, kurie miršta ant mano lango. It paukščiai, klykdami atsidaužia į šaltą stiklą. Ir niekam tai nerūpi...
Įjungiu televizorių. „Okna“, po to žinios. Iš lėto kramtydama kažką ką tik pagaminto, sustingusiu žvilgsniu įsitveriu į judančius vaizdus. Ne už ilgo pasinersiu anapus – giliame miraže, toli nuo aštrių realybės nagų...
Lašai vis garsiau miršta ant stiklo. Girdžiu jų skausmą, girdžiu alsuojant jų vienatvei, baimei prieš nežinomybę, amžinai slegiančią besiblaškančius tarp gyvų...
Pakeliui namo, tyla įkyriai alsavo į pakaušę. Katedros bokštas slėpėsi pavargusiam rūke. Drėgmės lašeliai troško pagaliau pasprukt iš oro, tvyrančio virš abejingo miesto...Praradę pusiausvyrą, o gal iš nuovargio, krito ant mano striukės ir mirė įsigėrę į minkštą rūbo audinį. Dangus nusišypsojo nuoširdžiai liūdnai ir užsimerkė, pasiliekant paskutines ašaras.
Slinkau tamsiu, sunkiu rūku virš skubančių praeivių. Mačiau išlaisvinto nuo milijonų lašelių bokšto džiaugsmą. Tad tik nusišypsojau, ką tai bereikštų...Jis tik linktelėjo galvą – jo akyse jau buvo gerokai po aštuonių vakaro, vakaro, kurio dar nepasiėmė skubanti namo diena.
Miegamajame kruopščiai nusiimu, slinkdamos į praeitį dienos, kaukę. Uždegu kelias žvakes.
Patirties altoriuje užmetu žvilgsnį į miniatiūrines, iki smulkiausios detalės pažįstamas, prisiminimų skulptūras.
Praveriu langą – nuo mirties išsigelbėja keli lašai. Pasipurkšto ir įsitaiso ant palangės. Labanakt, šnibždu girdint tiktai tylai, vadinas diena neveltui tiek sekundžių slinko, visai šalia žygiavo.
Jie užmigo. Ša...

***

Gimimas

Parsiradau mažyte dulke, atsimenu, tądien pienės žydėjo. Mama, tu kažką painioji, tai tikriausiai nebuvo kovo mėnuo. Gimiau su šypsena (arba tai ji pagimdė mane). Nea, aš neverkiau – tau pasirodė. Gydytojams irgi. Ir tėveliui. Aa, tėvelio nebuvo šalia, jis pavargęs po darbo...Mano patenkintos rudos akys švyti pavasariu. Mama, aš neliūdna. Tamsiausioj akimirkos gatvėj nepalikau abejingo kūno. Aš jį turiu. Užteks visiems. Ir jam, mama, ir jam...

***

Mirusios sekundės

Drebančiom, prakaituotom rankom apglėbus plyštančią galvą – ištižusias smegenis – tupiu ant kažko minkšto, rodos, sofos. Svyruodama išlaisvinu iš lūpų banalius žodžius, bandydama įtikint iracionalų protą: viskas bus gerai, viskas bus gerai, viskas bus...Kaip psichinis ligonis.
Kodėl kaip?
Parūkysiu. Taaaip, įkvėpsiu kartaus dūmo. Tegu nuodijasi Laukimas.
Įtraukiu. Plaučiai verkia. Laukimas juokiasi. Baimė tyli. Pavargusi po tiek savaičių darbo... Mintys blaškosi saulėtame pavasary. Aš jų nesuvaldau – mano proto vaikai...Laisvės kvapas, ramybės skonis - dar išlikęs lopeliais papuoštoj atminty (aš menininkė). Kapinynas. Pastebėjau ką tik. Mano galvoj kapinynas supuvusių minčių lavonų, kurios nespėjo pasprukt į pavasarį...
Stop.
Ne apie tai norėjau šnekėt.
O koks skirtumas.
Pabėk su manim, Rytojau! Nužudysim Baimę...Aš kerštinga. Tik per silpna. Tad iš pradžių pavogsim Drąsą iš nevilties išgražintų nagų (ne-vilties; tas permatomas, stiklinis „ne“. Kakta vėl skundžiasi skausmu). Tobulas nusikaltimas. Aš viską suplanuosiu...
Ne?
Tiek to.
Dar viena cigaretė.
Plaučiai žliumbia.
Nemėgstu vaikų.
Ryte išsituštinau likusiu džiaugsmu, nusišlapinau užsilaikiusiom ašarom, pašėriau atėjusią – kaip visad užklydusią ant mano palangės – dieną likučiais vakarykščių jausmų ir vėl laukiu Rytojaus. Jis užtruko. Pasiklydo kažkur. Ne. Jis niekad neateina. Tik tos dienos – viena, kita, sekanti. Juokiasi. Jos juokiasi. Šaiposi iš maniškio Laukimo.
Man jo negaila.
Aš egoistė.

Dievas užsimerkė. Pavyko. Jis gyvas. Jis dar kvėpuoja ir jaučia artėjantį pavasarį. Jaučia širdim. Ji plaka. Ji vis dar plaka...

***

Rytojus

Pramerkiau pavargusias akis. Baltos lubos, kruopščiai puoselėjamos žvilgsniu kasryt, kas vakarą, atrodė permirktos ramybe...
Nusišypsojau. Akimirka jaučiau švelnų pavasario vėjelį ant skruosto. Ne, dar ne pavasaris. Tikrai ne.

Jau vasara pina į plaukus gėles...

- 2008 05 02, 10:11 #40895 Kaip buvo pradžioje, dabar, visada ir per amžių amžius

Kovo 8 d., 1955 m.

Atsimenu, šią šaltą nedievišką dieną atėjai į pasaulį, Mama. Klyksmu pasisveikinai (arba tai jis pasisveikino) arba paprasčiausiai davei apie save žinoti. Mama, pančiojasi mano atmintis – bet tai tikrai kažkaip panašiai buvo.
Žinai, turi mano akis – katiniškas, žalias ir dideles. Nors iš tikrųjų nemėgstu kačių – jos pernelyg panašios į mane, o aš mėgstu būti kitokia. Viskame. Ir nemėgstu būti glostoma. Ir valgydindama. Ir mėgstama. Bet tas troškimas prisilietimo išlieka. Manyje per mane kalba ne man. Tačiau jie negirdi. Esu atsargi.

Rugpjūčio 15 d., 1991 m.

Iš esmės jaučiuosi gerai, tik nejaučiu kojų – turbūt jų nėra, o iš pilvo bėga kraujas. Juodas. Tai kepenys kiauros. Jaučiuosi gerai, tik atmintis pradingsta. Mama, neužkaskite giliai – tamsumų bijau...

Gegužės 1 d., 2005 m.

Nešioji mane ant rankų kaip aš tave kadaise. Tas prisilietimo troškimas – atsimenu kitaip. Užmigdyk mane, Mama, užmigdyk. Dar ne laikas, dar turiu miegoti...

Birželio 24 d., 2030 m.

Šiądien krikštijome mūsų dukrytę. Ji neprisimins kaip nešiojo ant rankų tavo senelę. Mama, gali nebeslėpti jau nuotraukų.

- 2008 05 02, 10:13 #40896 O čia straipsnis. Kai studijavau lituanistiką (nabaigiau net 1 semestro, kai užklupo depresija), gavau už jį 10. (ak, pasigiriau )
Šiame straipsnyje pasakoju, kaip gimė mano vienas eilėraštis.

Medžiai be langų arba kaip kartais gimsta kūriniai

medžiai be langų be stogų tik
plikės sienų rudeniui meldžiasi
melžia lietų iš belaipčio dangaus kur

kopėčiomis lipo pražilusi saulė ir
kažkur rytuose nusirito (gal vakar?)
skardžiu debesų be plaukų kur

plaka dar plaka širdis
bedurio dangaus priplakta - - -


Tądien, kaip įprasta, slinkau lyg sunkusis kamuolinis debesis, besprogstantis lėtumu. Šalia autobusų stotelės, netoli mano namų, įsikūręs neįgaliųjų su Dauno sindromu centras (spėju, kad vadinasi panašiai, gėda, bet tikslaus pavadinimo nežinau) kai kuriems kaimynams kelia nepasitenkinimą. Tačiau man žinia, kad jį ruošiamasi įkurti čia, vietoje seniai apleisto pastato, kuriame neretai gerdavom, apsirūkydavom, šokinėdavom nuo stogo į didžiules sniego pusnis, kėlė ne nepasitenkinimą, o džiaugsmą. Mat tai tikrai nebuvo geriausia vieta leisti paauglystę. O juk mes ne paskutinioji karta, atradusi tą „puikią“ vietelę susibūrimams...
Nuolat beskęstanti savo mintyse, stumdama vežimėlį su Mažąja į parką ir atgal, kaskart girdėdavau neįgaliųjų (koks bjaurus žodis!) – sergančiųjų, vadinsiu juos sergančiais – balsus. Niekad neįsiklausydavau, tačiau jie, žodžiai, visados mane pasiekdavo, glamonėdavo ausį ir įsiskverbdavo į protą. Pamiršdavau juos tikriausiai tuojau pat, nes niekad nesusimąstydavau, kad ne visiems žodžiams lemta patekti į mano neuronus. Tik anądien supratau, kad kaskart išgirsdavau tik vienos merginos žodžius, tik jie iki manęs prasibraudavo per mano spalvotąją kaukę ir stiklinę sieną tarp manęs ir pasaulio.
Šįsyk jos žodžiai tiesiog perskrodė mano sąmonę. Medžiai be langų. Dabar galvoju, kad galbūt mano dėmesį patraukė netaisyklingasis kirtis žodyje „langų“, nes kaip tik tądien turėjome fonetikos paskaitą... Medžiai be langų – kartojo neuronai, jų jungtis operatyviai perduodavo apdorotą informaciją į smegenis. Medžiai be langų. Mano išprotėjusioje pasąmonėje jau paišėsi naujojo mano kūrinio peizažas. Nešiojau jį skylėtame prote iki šiandien. Nešiojau, nes neturėjau laiko išmesti į popierių – atsiprašau – į monitoriaus ekraną, į virtualią erdvę, tačiau su realiais (jei gali būti realiais) komentarais, skaitytojų nuomonėmis. Nepaminėjau. Neparašiau pastabos po šiandienos eilėraščiu, kad jo pavadinimas „medžiai be langų“ kilęs ne iš mano sąmonės. Tai tos merginos žodžiai, tai ji kasdien pasirinkdama kažkokį dviejų, visiškai nederančių tarpusavy, turbūt atsitiktinių žodžių junginį, vis kartodavo, kartodavo jį mano pasąmonei. Tai ji yra mano minties, sudėtos į šiandienos kūrinį, autorė. Ji. O aš net nežinau jos vardo...



Vilnius, 2006-10-05

- 2008 05 02, 10:14 #40897 Tai tiek yra tos mano prozos

- 2008 05 02, 10:20 #40899 Pagarba Tau

- 2008 05 02, 10:22 #40900

Pagarba Tau

Kai (jei) perskaitysi, pasakyk savo nuomonę apie kūrinius

- 2008 05 02, 10:52 #40904 saunuole, man patiko =)

žinoma gali pabučiuoti dainuojančius mano smilkinius tik nekalbėk apie sielą aš jau keturiskart numirus

- 2008 05 02, 11:16 #40910

saunuole, man patiko =)

Viską perskaitei??