Moderatorius: Astro-Meška

Parašė autumn
#41819 Prisiskaičius visokių įvairių dalykų šitam forume kilo klausimas, koks jūsų santykis su religija, Dievu, tikėjimu ir panašiais dalykais?
Kokią religiją išpažįstat, kokia pakrikštyti esat, kokius tikėjimo ritualus praktikuojat ir kokių tikėjimo dogmų laikotės savo gyvenime? Kuo jums jūsų [ne]tikėjimas trukdo ar padeda?
Vartotojo avataras
Parašė Melisa
#41825
dee rašė:Prisiskaičius visokių įvairių dalykų šitam forume kilo klausimas, koks jūsų santykis su religija, Dievu, tikėjimu ir panašiais dalykais?
Kokią religiją išpažįstat, kokia pakrikštyti esat, kokius tikėjimo ritualus praktikuojat ir kokių tikėjimo dogmų laikotės savo gyvenime? Kuo jums jūsų [ne]tikėjimas trukdo ar padeda?


Esu (esam) atseit katalikai. "Atseit" - nes nelankom bažnyčios, nesimeldžiam. Būdama vaiku labai tikėjau dievu. Dabar? Dabar netikiu niekuo.
Parašė autumn
#41828 Melisa, o kas nutiko, kad dingo tas tikėjimas?
Parašė autumn
#41833 Apie savo santykį irgi papasakosiu.
Krikštyta esu katalike, priėmus ir komuniją, ir sutvirtinimą. Kada nors norėčiau (tikiuosi, taip ir bus) priimti ir santuokos sakramentą.
Nuo devynerių metų priklausiau katalikiškai organizacijai, su neilgom pertraukom iki pat septyniolikos buvau praktikuojanti katalikė, lankydavausi Mišiose apie du kartus per savaitę, eidavau komunijos.
Po to labai atitrūkau nuo šito "praktikavimo". Organizacijai vis dar teoriškai priklausau, nes, sako, kad tapęs jos nariu, juo lieki visą gyvenimą, net jei ir nedalyvauji veikloje. Rudenį ir žiemą buvau katalikiškame renginyje vadove, tai buvo viena nuostabiausių patirčių gyvenime, nes manau, kad tikrai jaučiau, jog kažkas mus saugo.
Bet savęs nelaikau tikra katalike, nes atmetu labai daug katalikų Bažnyčios skelbiamų dalykų. Nežinau, ar Dievas man yra būtent katalikiškas Dievas (galbūt man jis tiesiog kažkas Aukštesnio už žmogų). Klausau muzikos, kuri, pasak katalikų, jaukia psichiką, skatina agresiją ir blah. Seksas tik po vedybų man atrodo nepriimtina, lygiai kaip ir kontracepcijos draudimas (šitas net kvailas atrodo). Nesimeldžiu jau daugybę laiko, nepamenu, kada paskutinį kartą tai dariau. Dabar apskritai stengiuosi išvengti net posakių "Dieve mano" ar "ačiū Dievui", nes tai atrodo pernelyg nenuoširdu. Nors čia jau turbūt asmeniniai marazmai - nusprendžiau, kad jei nedėkoju jam už tai, kas gera, nesikreipiu į jį nuolat, tai kvaila ir nedėkinga būtų kreiptis, kai reikia pagalbos ar apskritai kažką jam sakyt.
Tai santykio su religija, tikėjimu ir Dievu kaip ir neturiu.
Vartotojo avataras
Parašė Auksinezuvele
#41881
Melisa rašė:
dee rašė:Prisiskaičius visokių įvairių dalykų šitam forume kilo klausimas, koks jūsų santykis su religija, Dievu, tikėjimu ir panašiais dalykais?
Kokią religiją išpažįstat, kokia pakrikštyti esat, kokius tikėjimo ritualus praktikuojat ir kokių tikėjimo dogmų laikotės savo gyvenime? Kuo jums jūsų [ne]tikėjimas trukdo ar padeda?


Esu (esam) atseit katalikai. "Atseit" - nes nelankom bažnyčios, nesimeldžiam. Būdama vaiku labai tikėjau dievu. Dabar? Dabar netikiu niekuo.


NET SAVIMI?
Vartotojo avataras
Parašė Melisa
#41894
Auksinezuvele rašė:
Melisa rašė:
dee rašė:Prisiskaičius visokių įvairių dalykų šitam forume kilo klausimas, koks jūsų santykis su religija, Dievu, tikėjimu ir panašiais dalykais?
Kokią religiją išpažįstat, kokia pakrikštyti esat, kokius tikėjimo ritualus praktikuojat ir kokių tikėjimo dogmų laikotės savo gyvenime? Kuo jums jūsų [ne]tikėjimas trukdo ar padeda?


Esu (esam) atseit katalikai. "Atseit" - nes nelankom bažnyčios, nesimeldžiam. Būdama vaiku labai tikėjau dievu. Dabar? Dabar netikiu niekuo.


NET SAVIMI?


net savimi.
Vartotojo avataras
Parašė Melisa
#41897
dee rašė:Melisa, o kas nutiko, kad dingo tas tikėjimas?


Matai, vaikystėje toji religija atrodė beveik ideali, o dabar man daug dalykų nepriimtina: staiga paėmė bažnyčia ir sugalvojo, kad penktadieniais nevalgom mėsos (kalbu apie kiekvieną penktadienį, tikiuosi girdėjot tokią naujieną). Iš kur tas ištraukta?
O apie seksą išvis neverta net kalbėti. Tik po vestuvių, be jokios kontracepcijos ir bla bla bla. Briedas.

Mes susituokę civiline santuoka, nematau reikalo eiti į bažnyčią. Nu kaip galiu duoti žodį, kad su žmogum išbūsiu visą gyvenimą, kaip?? O gal staiga suprasiu, kad jo nemyliu?? kaip galiu pažadėti mylėti iki grabo?? Eilinis briedas.

Dukrytę pakrikštijom (ne visose bažnyčiose leidžia krikštyti, jei tėvai nesusituokę bažnyčioj). Tik dėl to, kad jinai paskui manęs nekaltintų, kodėl negalėjau atlikti tų apeigų, jei jau tipo esam krikščioniai. nenoriu jai užbraukti kelio susituokti bažnyčioj, jei kada to norės. Išleisiu ir į pirmąją komuniją. O kai užaugs, pati atrinks, ar jai to reikia.
Parašė Praeive
#41954 Melisa, ar tau religija ir tikėjimas yra vienas ir tas pas? Tavo žodžiuose galima perskaityti daug nusivylimo sistema ir ritualais, kurių prasmė tau neaiški arba svetima arba suvokiama tik dalinai. Kažkada labai aršiai būdavau pasipiktinusi kodėl mane pakrikštijo, juk aš to neprašiau. Ir ilgai ieškojau to prasmės. Tikėjimo ir gilinimosi į religijas kelias niekada nėra baigtinis, tai tęsiasi ir auga kartu su žmogumi. Saužinau tik viena-jei kas nors tave piktina/neduoda ramybės/trikdo ir nori suvokti to priežastis-rasi atsakymą. O paskui, ūgtelėjusi viena spiralės pakopa, vėl ieškosi. Ir taip be pabaigos
Vartotojo avataras
Parašė Melisa
#42019
Praeive rašė:Melisa, ar tau religija ir tikėjimas yra vienas ir tas pas? Tavo žodžiuose galima perskaityti daug nusivylimo sistema ir ritualais, kurių prasmė tau neaiški arba svetima arba suvokiama tik dalinai. Kažkada labai aršiai būdavau pasipiktinusi kodėl mane pakrikštijo, juk aš to neprašiau. Ir ilgai ieškojau to prasmės. Tikėjimo ir gilinimosi į religijas kelias niekada nėra baigtinis, tai tęsiasi ir auga kartu su žmogumi. Saužinau tik viena-jei kas nors tave piktina/neduoda ramybės/trikdo ir nori suvokti to priežastis-rasi atsakymą. O paskui, ūgtelėjusi viena spiralės pakopa, vėl ieškosi. Ir taip be pabaigos


nenoriu aš gilintis į tą religiją, nes man daug dalykų ten nepriimtina. tai kodėl turėčiau gilintis?
Parašė Praeive
#42148 Atsiprašau, Melisa, galbūt ir ne taip supratau. Tiesiog man pasirodė, kad kažkada labai panašiai kaip tu kategoriškai dėliojau viską į "juoda-balta", o su patirtimi ateina ir kitoks tų pačių dalykų matymas. Tiesiog norėjau šia mintimi pasidalinti: )
ParašėGabs
#42726 Šiandien išdrįsau pasikalbėt su kunigu. Pakvietė religinei konsultacijai trečiadienį, kada man yra anglų kadba. Mokytoja amne užmuš, bet aš ten nueisiu.
Parašė Perla
#42729 esu katalike, priėmus ir komunija ir sutvirtinimą.TIKIu Dievu visa sirdimi.Nuo mazens lankau baznycia.Meldziuosi,kalbuosi su Dievu,klausausi Marijos radijo.Pasininkauju.
Tikejimas man ir padeda kapstytis is depresijos gniauzstu.
Kaip buna man labai blogai,visada nueinu i baznycia,poto jauciu pagerejima,atsipalaiduoju,svarbiausia tai ,kad labai nusiraminu.
ParašėGabs
#42733 Sekmadienio mišiose buvau kokis 10 kartų per visą savo gyvenimą. Išpažinties buvau prieš 7 metus. Taip apt priėmiau komuniją ir pasidirmavojau, bet dėl to gailiuosi. Buvau dvejose religinėse stovyklose, taęiau dar labaiu nutolau nuo dievo. dabar bandau juo patikėti, bet tai amn atrodo eprdaug sunku. Mano filosofija yra prieš daugumą religijos brupžų. o pokalbiai su dievu? kartais šnekteliu su juo. Kartą į mėnesį ar rečiau. Jei dievas egzistuoja, jei jsi yra toks, kokį jį pateikai bažnyčia, tai manau, kad mano sapalionės apie mno problemas yra nereikšmingi. Aš tas problemas galiu išspręsti pati ir dažnai surandu išeitį. Kai nerandu, tada gal ir prašau dievo. Kitu atveju, man atrodo ganakvaila kaskart p[rašyt pagalbos, nes tai neleidžia man pačiai surasti išeitį.
Vartotojo avataras
Parašė Justė
#42781 Garbe Jezuo Kristui, taigi sveiki :) As tai religiniame pase esu krikscione katalike :) bet kita vertus domiuosi ir kitomis religijomis, nes manau, kad visoms konfesijoms yra tik vienas Dievas, tiesiog skirtingu kulturu zmones ivairiai ji ir jo mokyma interpretuoja...bet juk visos is esmes kaba apie ta pati - gyvenimo vertybes ir taisykles, aukstesne jega, pomirtini gyvenima ir tt.
As su Dievu kalbuosi...daznai...kaip su draugu, kuris yra mano autoritetas ir geriausias patarejas...kartais uzsuku i baznycia, kai nera misiu ir suolai tusti, megstu ta tyla...uzdegu zvakute uz tuos, kuriuos myliu...
Vartotojo avataras
Parašė Marse
#44393 Gera tema, man aktuali. Aš irgi katalikė, krikštyta, priėjusi komunijos, be sutvirtinimo, bet susituokiau bažnyčioje. Tikėjau iki trylikos. Tada išėjau iš tėvų į internatą ir tikėjimas baigėsi. Dabar esu nežinau kokia. Ką tik buvau Izraelyje ir praėjau Kristaus keliu, na pravažiavau išlipdavom tik prie lankytinų vietų. Tai įprastas maršrutas nuo Nazareto iki Jordano, kur dar kartą apsikrikštijau pasinėrus, Betliejaus ir per Kryžiaus kelią Jeruzalėje. Patyriau daug jaudinančių akimirkų, juk užaugau krikšioniškoje terpėje, ten net fiziškai jaučiau ypatingą energetiką. Jaučiau savo susidvejinimą aštriau negu paprastai. Kaip kas aš ten buvau, stebėjau save ir savo jausmus, išgyvenau tai kas man atsiverdavo? Nežinau. Vyras, su kuriuo gyvenu nesantuokoje, nes jis antrasis, sakė, tu sau draudi, neleidi pasakyti - tikiu. Nemanau, aš buvau tikinti, ir nors seniai, bet atsimenu kaip tai buvo . Dabar aš kitokia. Jei dievas yra, o kažkas turėtų būti, jis neturėtų mane pasmerkti. Aš sąžiningai stengiuosi suprasti save ir nedaryti to, kas man būtų dirbtina. Išpažinties buvau kai mirė mama, prieš keturiolika metų. Dėl tėvo, jis labai prašė. Vėliau, per tėvo laidotuves nebuvau, ir daugiau išvis nebuvau
Galiu dar daug kalbėti, tik ar verta? Man gerai kaip yra. Gal jei egzistuotų dvasios terapeutai (vedu iš davisininko pagal psichoterapeutą) gal jie man ir atvertų akis